Skaudžia žinia socialiniuose tinkluose pasidalinusi progimnazijos bendruomenė šiltu žodžiu prisiminė ilgus metus mokykloje dirbusią mokytoją.
„O. Ševčenko, 1979 m. baigusi Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą, 42 metus dirbo pedagoginį darbą – vaikus mokė rusų kalbos ir literatūros. 2004 m. jai suteiktas mokytojo metodininko kvalifikacinis laipsnis.
Nuo 2008 m. O. Ševčenko priklausė mūsų mokyklos bendruomenei. Olga buvo charizmatiška, linksma, įtaigi, dalykiška, rasdavo kelią į kolegų, mokinių ir jų tėvų širdis. Ne vienas juventietis rinkosi mokytis rusų kalbos, laukdamas susitikimo su puikia mokytoja.
Mes, kolegos, labai liūdime. Vylėmės ir laukėme Olgos sugrįžtant į mokyklą... Prieš akis iškyla nuoširdi jos šypsena, iš praeities atskamba juokas...
Ilsėkis ramybėje, mieloji. Ačiū už bendrystę.
Reiškiame nuoširdžią užuojautą artimiesiems. Stiprybės netekus mylimo ir brangaus žmogaus“, – rašoma socialiniuose tinkluose.
Auklėtiniai prisiminė mylimą mokytoją
Progimnazijos bendruomenė taip pat pasidalino paskutiniųjų O. Ševčenkos auklėtinių Martyno Skiutės ir Godos Adomaitytės mintimis ir prisiminimais:
„Klasės auklėtoja Olga buvo šiltas, mielas, rūpestingas žmogus. Neeilinė mokytoja, su kuria daugelis mokinių užmegzdavo puikius santykius.
Dėl savo auklėtinių ji stodavo mūru. Laukdavo mūsų užėjimo per pertraukas paplepėti prie kavos ar arbatos puodelio. Visuomet ištiesdavo pagalbos ranką, užjausdavo, paguosdavo, suprasdavo ir padėdavo atrasti teisingą kelią.
Olgos kantrybė ir išmintis buvo neįkainojamos. Ji visada rasdavo laiko pajuokauti. Visuomet leisdavo „paneršti“ klasės gale esančioje spintoje, kurioje buvo pilna aksesuarų. Su didžiausia šypsena sakydavo: ,,Jei nori ir patinka, pasiimk”.
Tokia buvo mūsų mylima auklėtoja, Olga…“
Savo prisiminimais pasidalijo ir kitas mokytojos auklėtinis Rokas Andriušis:
„Iškeliavo mano buvusi Auklėtoja Olga. Negaliu vadinti buvusia Auklėtoja, nes tai, ko mus Ji išmokė, liks amžina visam gyvenimui.
Prisiminsiu ne tik mokomojo dalyko pamokas, bet ypač svarbiausias mums skiepytas vertybes – nuoširdumą, meilę, atjautą.
Ji niekada nepykdavo ir nelaikydavo pykčio, net jei kažkas būdavo negerai. Pirmiausia mumyse matė tai, kas gera, o ne tai, kas pilka ir tamsu. Visada su plačia šypsena mus pasitikdavo ir išlydėdavo, džiaugdavosi kiekvieno pasiekimais ir liūdėdavo, jei kažkas nepasiseka.
Ypač skaudu, kad aš ir mano draugai buvome paskutiniai Jos auklėtiniai. Tikiu, kad visi jusime Mokytojos trūkumą ir stengsimės vadovautis tomis vertybėmis, kurių mus Ji mokė. Juk tie ketveri metai buvo tokie ypatingi.
Ilsėkitės ramybėje, miela Mokytoja. Mums Jūsų labai trūks!“
