„Su seserimi esame beveik vienmetės. Marijai 36 – eri, o štai man 37 – eri“, – savo ir sesers istoriją pradeda vilnietė Rūta. Tačiau šiandien pasakoti savo išgyvenimus drauge – jos negali.
Jaunesnioji Marija nuo pat gimimo yra labai ligota. Moteriai diagnozuotas cerebrinis paralyžius, ją ištinka epilepsijos priepuoliai. Marija visiškai nevaikšto ir yra akla, turi gilią protinę negalią, beveik nekalba.
„Visą gyvenimą ją žiūrėjo mūsų mama, bet labai staiga ir netikėtai ji prieš 3 metus mirė, susirgusi vėžiu. Atėjo laikas, kai turėjau nuspręsti, kur atsidurs mano sesuo.
Tačiau tą kartą man jokių abejonių nekilo – aš iš karto perėmiau jos globą ir pradėjome gyventi visi drauge: aš, mano du mažamečiai vaikai ir Marija“, – sako moteris.
Nauji potyriai – dienos centre
Išmokti nuolat tinkamai rūpintis savo sergančia seserimi, Rūtai buvo nemenka užduotis, todėl tam jai prireikė labai daug laiko ir pastangų. „Iš pradžių buvo labai daug klausimų, viskas buvo nauja ir dar neišmokta.
Mes visą laiką su ja sutarėme labai gerai, tačiau po mamos mirties jai buvo šioks toks pablogėjimas. Tokie vaikai nelabai supranta, kad vieną dieną mamos tiesiog išeina. Ji iki šiol ją kviečia", – pasakoja Rūta.
Moteris atvira, nors ji nežino, kiek ją tiksliai supranta sesuo Marija, ji nuolatos stengiasi su ja kalbėtis. Rūta tikina, kad tai yra jos gyvenimo pareiga.
„Marija labai gerai viską jaučia, o neseniai pradėjo lankyti ir dienos centrą. Nors mūsų mama visada kartodavo, kad niekas geriau už ją dukra nepasirūpins,
tačiau aš būdama su dviem mažais vaikais negalėjau fiziškai visur suspėti“, – sako ji.
Nauji apsilankymai dienos centre, Marijai virto tarsi nauja veikla ir pasižmonėjimu. „Mariją vis dažniau matau geros nuotaikos. Kadangi ji daugiau nei trisdešimt metų išgulėjo lovoje, natūralu, kad kartais ji pervargsta.
Jos gyvenime atsirado nauja veikla ir pareiga, kiekvieną rytą ji turi keltis iš lovos. Bet aš manau, kad mums viskas sekasi gana neblogai. Jei matau, kad ji labai stipriai pervargsta, leidžiu jai pailsėti ir pagulėti.
Mes jaučiame viena kitą“, – atvirauja moteris.
Rūta su savo vaikais ir seserimi gyvena gana kukliomis sąlygomis socialiniame būste, tačiau moteris šypsosi – ji džiaugiasi bet kokiu stogu virš galvos.
„Drauge gyvename socialiniame būste. Savo buto mes neturime, bet šis butas taip pat yra geras. Mes labai džiaugiamės, kad turime stogą virš galvos“, – kukliai kalba ji.
Dirbti – gana sudėtinga užduotis
Kadangi Rūta yra nuolatinė ir vienintelė sesers globėja, grįžti į savo ankstesnį taksi operatorės darbą, ji tikrai negali. „Ankstesnis darbas trukdavo beveik dvylika valandų, dirbti tekdavo ir naktimis.
Šiuo metu Mariją iš dienos centro turiu pasiimti ketvirtą valandą, o vėliau – vaiką iš darželio, todėl natūralu, kad tokiomis valandomis dirbančio darbuotojo nelabai kam ir reikia“, – sako ji.
Tačiau Rūta visais įmanomais būdais stengiasi nenuleisti rankų, todėl savo noru nuėjo lankyti kirpėjų kursus. „Nuėjau, kad galėčiau bent jau namuose kažką apkirpti ir uždirbti bent šiek tiek pinigų“, – priduria moteris.
Moteris už nuolatinę sesers priežiūrą pinigų negauna, o iš pašalpos išlaikyti visos savo šeimos tikrai neužtenka. „Aš sutinku ir priimu jos nuolatinę globą, bet už jos gautus pinigus išmaitinti save ir savo šeimą, išlaikyti būtą tikrai yra neįmanoma.
Gyventi reikia dabar, bet neįsivaizduoju kaip tai padaryti. Sukuosi taip, kaip galiu“, – sako Rūta.
Moterims reikia kelių lovų, čiužinių, linoleumo grindims. Neįgaliajai Marijai šiuo metu labai sunku gulėti ant įdubusios lovos, o kitos įsigyti nėra už ką. Skurdas yra jų kasdienybė. Būste reik remonto, baldų, maisto, buities reikmenų.
Jeigu norite padėti šioms seserims, tai galite padaryti šiuo būdu:
VšĮ ,,Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems"
AB Swedbank b/k 73000 LT267300010142143000
Mokėjimo paskirtyje nurodykite: Neįgaliajai Marijai
Paypal: [email protected]
