Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generaliniam direktoriui Danui Arlauskui atrodo, kad Lietuvos bankų sistema yra pavojuje, nes veikia aplinkoje, kurią apibrėžia trys „K“ – konkurencija, kapitalo išvežimas ir krizė.
Pasak D. Arlausko, šiuo metu šalies bankų sektoriuje konkurencijos nėra de facto. Daugiau nei 90 proc. viso bankų turto valdo Skandinavijos bankai, kuriems Lietuva nėra prioritetinė rinka. Be to, didžiąją dalį tų 90 proc. užima du didžiausieji bankai, kurių veiksmai ir lemia visos bankininkystės tendencijas. Didelė koncentracija Lietuvos bankų sektoriuje bei užsienio bankų dominavimas lemia mažas palūkanas už indėlius: Skandinavijos komercinių bankų siūlomos palūkanos už terminuotus 12 mėn. trukmės indėlius yra vos 0,9–1,6 proc., kai, Statistikos departamento duomenimis, balandžio mėnesį metinė infliacija šalyje siekė 3,2 proc.
Be to, Skandinavijos bankai riboja paskolų išdavimą ir siūlo jas už aukštas palūkanas, taip beveik atimdami verslui galimybes pasiskolinti racionaliomis sąlygomis. Tai ypač aktualu smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Tokia kreditavimo politika stabdo verslo plėtrą ir ekonomikos augimą. Kita konkurencijos finansų sistemoje stokos pasekmė – nuolat didėjantys bankų paslaugų įkainiai, pavyzdžiui, įkainiai už tarptautinius pavedimus Lietuvoje yra iki 8 kartų didesni nei kai kuriose kaimyninėse šalyse.
Lietuvos banko duomenimis, nuo 2008 m. pabaigos Skandinavijos bankai išvežė daugiau nei 15 mlrd. litų iš Lietuvos bankų sektoriaus. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį užsienio bankai iš Lietuvos išsiuntė 4 mlrd. litų kapitalo, kas sudaro beveik 4 proc. šalies BVP. Analitikų teigimu, toks kapitalo „nutekėjimas“ yra skatinamas ir pačių Skandinavijos bankų atstovybių. Lietuvos ekonomikos augimas priklauso nuo sprendimų priimamų svetur.
D. Arlauskas primena, kad nemaža dalis euro zonos šalių šiomis dienomis išgyvena recesiją. Nors Šiaurės šalys retai figūruoja neigiamose antraštėse, krizės tikimybės tame regione nereikėtų atmesti. Iš visų Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacijos (EBPO) narių didžiausias santykis tarp jaunimo nedarbo lygio su bendru nedarbo lygiu yra būtent Švedijoje. Be to, daugelis analitikų mano, kad Švedija gali būti kita šalis, susidursianti su nekilnojamojo turto krize. EBPO įspėjo apie galimą „burbulą“ dar 2011 m. lapkričio mėnesį, nes būstai Švedijoje yra pervertinti 30 proc. lyginant su vidutinėmis pajamomis – panašiu lygiu kaip ir šalyse, kuriose nekilnojamojo turto kainos smuko. Panaši situacija ir Suomijoje, kur nekilnojamojo turto kainos nuo 1990–ųjų iki dabar pakilo 300 proc. Nei Švedijoje, nei Suomijoje nebuvo žymios kainų korekcijos, todėl jos nėra apsaugotos nuo galimos krizės.
Jei taip atsitiktų, Šiaurės šalių bankams tektų visiškai susikoncentruoti ties „namų“ rinka, sprendžiant jos problemas ir finansuojant jų sprendimą iš visų, įskaitant ir antrinius bankus, kišenių. Baltijos šalys Skandinavijos bankams yra nepirmaeilės – užsienio bankų padalinių Lietuvoje turtas sudaro tik itin nežymią dalį visos grupės mastu, tad susidūrus su problemomis, ko gero, bus labiau rūpinamasi skandinavų gerove, o ne padalinių Baltijos šalyse likimu. Labiausiai tikėtina, kad tokiu atveju šie bankai bus parduoti, o vieninteliai realūs pirkėjai – Rusijos kapitalas.
Dėl to, D. Arlausko teigimu, Vyriausybė pirmiausia turėtų įvertinti riziką ir labiau rūpintis Lietuvos finansų sektoriumi, kuris yra ne ką mažiau svarbus už energetikos. Jeigu pastaruoju metu tiek daug dėmesio skiriama energetikai, tai ir finansų sektoriaus stabili veikla neturi būti pamiršta.
