Lietuva pastaruoju metu yra įmurkdyta į nesibaigiančių skandalų liūną, tad skandalas tapo tarsi natūralia valstybės gyvavimo būsena. Galėtume net sakyti, jog Lietuva gyvuoja skandalingai ir tai yra jos esminis bruožas. Nors visuomenė geidžia bent trumpo atokvėpio, kad galėtų susigaudyti, kas ir kodėl vyksta, tačiau žmonės supranta, jog skandalų atmosferos kol kas niekas nesiruošia sklaidyti.
Prieš kokį dešimtmetį politinis elitas dar pasijusdavo nepatogiai dėl į viešumą iškilusių negražių dalykų (dar prisimename kai kurių ministrų atsistatydinimus), tačiau tvirta Algirdo Brazausko laikysena visų skandalų atžvilgiu – „vsio zakonno“ – ištirpino paskutinius politinės moralės bei atsakomybės piliečiams likučius. Nemoralios ir neatsakingos politikos sąlygomis skandalai tapo pagrindiniu politinės kovos ir manipuliavimo visuomenės nuomone instrumentu.
To instrumento svarba ir veiksmingumu buvo įsitikinta nušalinant prezidentą Rolandą Paksą. Nušalinimo vyksmas sutelkė dalį politinio elito ir sustiprino Valstybės saugumo departamento, kaip skandalų gamintojo ir skandalų politikos vykdytojo, įtaką. Politinės demagogijos ir manipuliavimo visuomenės nuomone apimtis ryškėja palyginus dabartinę skandalingą valstybės būseną su anuo metu politikų reikštais pasižadėjimais „apsivalyti“ ir ‚nuskaidrėti“.
Prezidento nušalinimo vyksmas suteikė didelių galių tai politinio ir nomenklatūrinio elito grupei, kuri sugebėjo savo tikslams pajungti VSD. Tad VSD tapo esminiu skandalų politikos „elementu“, galinčiu žaisti ir savus skandalingus politinius žaidimus bei trikdyti visuomenę savo manipuliacinėmis bei šantažistinėmis viešųjų ryšių akcijomis. Pastarųjų mėnesių kova, kurioje skandalai skandalėliai pilasi tarsi iš gausybės rago – juk kiekvienas VSD vadovų, taip pat juos ginančių aukščiausių mūsų valstybės pareigūnų pasisakymas yra skandalingas žvelgiant europinės politinės kultūros požiūriu, - įgavo naują reikšmingą aspektą – grupuočių kova peraugo į žygį prieš Lietuvos Seimą ir parlamentarizmą.
Kad ir kokie interesai skirtų politinio elito grupuotes ir verstų jas galynėtis dėl įtakos sričių, VSD žygyje prieš Seimą išryškėjo bendresnis siekis – sujaukus teisinius institucinio pavaldumo ryšius ir nuvertinus parlamentarizmo principą visiškai pajungti Seimą VSD valdančios grupuotės valiai. Ne parlamentas, kaip aukščiausia valdžios institucija, prižiūri VSD, o VSD valdanti grupuotė prižiūri Seimą, pasitelkusi apie seimūnus bei įvairaus rango valdininkus išsaugota, surinkta bei sukurpta informacija. Atrodo, jog su tokiu politinės sistemos keitimu sutinka ir mūsų Konstitucijos garantas.
Dabartinis su VSD susijusių skandalų pobūdis, šantažavimas neva turima kompromituojančia informacija yra gyvybingos sovietinio KGB veiklos ir ypač nomenklatūrinio kagėbistinio mentaliteto apraiškos. Šitai nėra keista – juk didžiuma politinio elito bei aukštosios valdininkijos brendo KGB aplinkoje ar net priklausė tam komunistinės nomenklatūros sluoksniui, kuris šiai organizacijai ir vadovavo. Kita vertus, politiniame elite vyrauja įsitikinimas, jog valstybę dera valdyti specialistams – patyrusiems pareigūnams ar tiesiog „valstybininkams“, o atstovaujamoji valdžia turinti tik patvirtinti jų priimtus nutarimus ir šitaip laiduoti reikalingą demokratiškumo fasadą.
Sukauptų bei sukurpiamų „duomenų“ naudojimas politikams ir piliečiams šantažuoti, taip pat visuomenės nuomonei bei žiniasklaidai valdyti yra pati tikriausia kagėbistinio mentaliteto apraiška. KGB rinko duomenis apie daugybę žmonių tam, kad prireikus priverstų juos bendradarbiauti ar atlikti tam tikras užduotis. Nors visuomenė pokario žudynėmis ir trėmimais buvo įtikinta, jog „KGB viską žino“, tačiau saugumiečiai savo veiklos nebuvo linkę viešinti. Dabar padėtis pasikeitė – veikiama atvirai per aptarnaujamąją žiniasklaidą, o visą viešosios politikos sritį paverčiant skandalų terpe.
Lietuviškosios politikos esmė yra grynos valdžios siekis ir valstybės valdymas manipuliuojant visuomenės lūkesčiais, baimėmis bei nuomone. Mūsų valdomos parodomosios demokratijos pobūdis skiriasi nuo rytietiškojo valdomos demokratijos modelio tuo, kad pas mus nesama vieno autoritarinės galios centro, kuris įtvirtintų ryškią valdžios hierarchiją ir būtų pajėgus visiškai užvaldyti žiniasklaidą. Valdžia išskydusi politinio elito grupėse, kurios įgyvendina savus politinio verslo planus. Nors politinio elito grupių kilmės dokumentai mažai kuo skiriasi, tačiau įvairuoja interesai ir įgalumas. Žiniasklaida aktyviai dalyvauja įvairių grupių kovoje ir iš tos kovos pelnosi. Todėl esama ir nuomonių, ir skandalų įvairovės, tačiau stokojama noro išsiaiškinti tiesą ir tiesai įsipareigoti. Beje, tiesą aiškintis nepaprastai sunku ne tik dėl VSD bei politinio elito grupes aptarnaujančios žiniasklaidos vykdomų užduočių, bet ir dėl išplitusio gebėjimo tiesą pateikti kaip melą.
Didžiausi skandalai paprastai būna paremti VSD sukauptais ir apdorotais duomenimis, taip pat šios institucijos viešųjų ryšių akcijomis. Dalis VSD sukauptos informacijos – iš KGB archyvų. Todėl KGB archyvus valdanti VSD pastaruoju metu vis labiau pasitelkia vadinamąją „KGB kortą“ – ir šantažui, ir skandalui. Pilietis neturi jokių galimybių teisinėmis priemonėmis apsiginti nuo tokio šantažo, nei nuo iš VSD nutekintų „duomenų“ įpūsto skandalo.
Didelė Lietuvos bėda, liudijanti jos demokratijos neįgalumą, yra ta, kad KGB archyvai nebuvo atverti visuomenei ir nebuvo perduoti nuo VSD ir kitų valstybės institucijų nepriklausomos žinybos žinion. Ką jau kalbėti apie taip ir neįvykusią liustraciją. Šiuo metu jau visiškai aišku, kad pagrindiniai liustracijos vykdytojai buvo su KGB, taip pat su partiniais tos organizacijos vadovais susiję veikėjai, o liustracijos tikslas buvo įtvirtinti buvusios nomenklatūros įtaką naujomis sąlygomis.
Skandalų politikos įsigalėjimą nulėmė ne tik kagėbistinio ir nomenklatūrinio mentaliteto gyvybingumas, bet ir žiniasklaidoje vyraujantis skandalų poreikis. Skandalai yra žiniasklaidos prekė, tad ji visada pasirengusi ne tik juos „pateikti“, bet ir padėti kurti. Ypač toji žiniasklaidos dalis, kuri glaudžiai susijusi su VSD valdančia politinio elito grupe ir tą grupę aptarnaujančiais politikais.
Žiniasklaida ne tik padeda įpūsti iš politinės kovos išplaukiančius skandalus, bet ir iš skandalų kuria „dūmų uždangas“, nuslepiančias išryškėjusius skandalingus korupcijos ar parsidavėliškumo faktus. Cinišką ir manipuliacinį dalies žiniasklaidos pobūdį ypač paryškino didžiulės žurnalistų pajėgos, kurios buvo mestos nukreipti visuomenės dėmesį nuo skandalingo fakto, kad VSD aukšto rango pareigūnas a. a. Vytautas Pociūnas buvo išsiųstas dirbti į priešininkų teritoriją, kur ir žuvo.
Europos Sąjungoje vyraujančios politinės kultūros atžvilgiu Lietuvos politinė korupcinė sistema atrodo vis labiau skandalingai, nepaisant mūsų politikų pastangų užsienio publikai rodyti apsauginę parodomosios procedūrinės demokratijos širmą. Šitai liudija pastaruoju metu užsienio spaudoje pasirodančios publikacijos, kuriose pasakojama apie mūsų skandalus ir sovietinės nomenklatūros bei sovietinio mentaliteto įsigalėjimą aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.
Tačiau dėl tokios mūsų valstybės būsenos kalti ir ES politinio elito atstovai, kurie priėmė Lietuvos politinį elitą nekeldami jam jokių desovietizacijos bei dekagėbizacijos sąlygų, tad ir padėjo pastarajam nuslopinti tas Lietuvos pilietinės visuomenės saviugdos paskatas bei galimybes, kurios buvo išryškėjusios laisvinantis iš sovietinės okupacijos.
