Atėjus žiemai, kelių eismo ir paprasčiausios etikos taisyklės galioti nustoja. Toks vaizdas susidaro pasižvalgius paprasčiausiuose „miegamuosiuose“ Fabijoniškių kiemuose.
Kai vargšas kaimynas grįžęs po vakarinės pamainos randa prigrūstą mašinų kiemą ir pasistato automobilį užvažiavęs ant šaligatvio, tai dar suprantama, tačiau kai žalioji zona, vaikų žaidimo aikštė ir krepšinio aikštelė paverčiama stovėjimo aikštelėmis, tai jau įžūlumas. Taip, suprantu, kad „nėra kur statyti“, uošvė nervina ir pavasaris vėluoja, bet problema ne tame. Problema, kad tokie pavyzdžiai yra norma. „Niekas nemato“ ir „niekam netrukdo“ žmonių sąžinės nebuvimo ir abejingumo problema, deja, baigiasi tuo, kad kiekvienas žiūri savo reikalų ir kiekvienas savaip interpretuoja ribą tarp „teisinga“ ir „neteisinga“. Jeigu tūlam fabijoniškiečiui atrodo „teisingiau“ statyti mašiną kur papuola, negu saugoti viešą erdvę, jis taip ir padaro, o paskui jį iš paskos dar ir kiti kaimynai prisijungia, jeigu kiti taip daro, negi negaliu aš? Juk „niekam netrukdo“.
Net neabejoju, kad asmenys gyvenantys šiame kieme, nėra kažkuo išskirtiniai recidyvai, ta pati pilka vadybininkų ir darbininkų masė. Neabejoju, kad suvokė ką daro. Tačiau vistiek darė, nes dzin tie paistalai apie švarią gamtą, apie neužstatytas laisvas zonas (praeiti gi gali, ko nori?), apie kitų teisę į tvarkingą aplinką. Ir net ne bausmėje problema, esmė savivokoje, kad kažką negerai darai, deja jos nėra.
Bet kuris šių automobilių savininkų šauktų krauju pasruvusiomis akimis, jeigu kaimynai ant prie jo nuosavo namo esančios žalios vejos susistatytų mašinas. Grasintų prezidente ir Strasbūru, tačiau juk šie kiemai - ne jų, o valstybiniai. Todėl elgtis juose galima taip, kaip išeina, sprendžiant iš visko, tokia logika vadovaujasi šių automobilių savininkai.
„O kur man statyti tą mašiną?“, - paklaus eilinis fabijoniškių ar kito urbanistinio rojaus gyventojas. Iš tiesų, tai kur nori, bet ne ant šaligatvio, ne krepšinio aikštelėje ir ne ant žalios vejos.
