Žemai lenkiu galvą prieš tuos specialistus, kurie mato pirmiausia žmogų ir jo ligą. Deja, sveikatos sistema Lietuvoje nepagydomai serga tais, kurie mato tik popierių ir sveikatos ministro įsakymus.
Kažkas paskaitęs mano nuomonę pasakys – „ai, visi taip sako, nieks čia nesikeis...“. Bet vis tiek pabandysiu papasakoti trumpai. Mano tėčiui prieš pusę metų nustatė trečios stadijos inkstų vėžį. Teko šalinti visą inkstą, kasą ir antinkstį. Viskas būtų buvę, kaip ir dažnai pasitaiko, jei jį ne kartą apžiūrėjęs specialistas būtų pastebėjęs naviką ir atsižvelgęs į paciento išreikštus negalavimus. Deja, kas būtų, jeigu būtų. Bet, kaip sako tie patys gydytojai, kai padaro klaidų, – kiekvienas atvejis individualus.
Su pažįstamų pagalba surasto kito nuostabaus gydytojo dėka – operacija buvo suorganizuota ir atlikta greitai. Toliau – pusės metų laukimas, ar organizmas kovos, ar ne.
Pusė metų praėjo greitai, tėtis jautėsi gana neblogai – tarsi nieko nebūtų pasikeitę. Ir štai ateina ta diena, kai reikia stoti akis į akį su liga ir paklausti jos „ar tu išėjai?“. Normalu, kad po tokios patirties, kai 8 cm naviko specialistas nepastebi, norisi išgirsti kelias nuomones, atsiranda nepasitikėjimas. Bet čia sveikatos apsaugos sistema tau pasako NE – siuntimo pas specialistus dviejose skirtingose gydymosi įstaigose niekas neduos. Kodėl? Ogi todėl ir daugiau nieko.
Nemeluosiu – kai po šešto skambučio girdi tik kažkokius mekenimus, šeimos gydytoja yra teta, labiau už savo darbą nemylinti nebent Landsbergio, kuris sugriovė kolūkius, o ligonių kasų gyventojų konsultavimo skyriaus vadovas pasako: „Ponia, neišradinėkite dviračio. Aš jums pasakyčiau, ką apie jus galvoju, bet jūs tada paduotumėte mane į teismą. Konsultacija yra skirta gydytojui, o ne pacientui“...
Tada supranti – ieškoti pagalbos, sirgti ar mirti Lietuvoje negalima. Tuomet tikrai norisi užkalniškai tiems gydytojams kai ką pasakyti, bet susitvardai – juk kitaip tapsi toks pats kaip ta sistema.
Teko bendrauti su mergina, baigusia medicinos studijas ir labiau už viską pasaulyje norėjusia tapti sesele. Žiūrėjau į ją tokiom akim, lyg būčiau pamačiusi Jėzų. Kai ji ėjo per visas ligonines atlikdama praktiką, į jos norą padėti žmonėms senbuviai tik kraipydavo pirštą prie smilkinio. Taip pat ne kartą teko susidurti su veterinarais, kurie iš savo pinigų gelbsti gyvūnus iš gatvės, o apie kyšius yra girdėję tik per televizorių. Pas juos geriau ir eičiau gydytis, jei ištiktų bėda.
Ir gal aš tikrai išradinėju dviratį sveikatos priežiūros sistemoje. Bet negi noras gauti visokeriopą konsultaciją ir pagalbą yra kažkas kvailai nesuvokiamo tiems dėdėms ir tetoms, kuriems algos vis per mažos? Tegul jie deklaruoja savo kišenės turinį po kiekvienos pamainos – Lietuvos mokesčių sistema tikrai labiau atsigautų nei dar kartą pakėlus degalų akcizą.
