Jau rytoj daugelis lietuvių, gyvenančių tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek kitose pasaulio šalyse, sės prie Kūčių stalo, dalinsis kūčiukais, švęs Kalėdas, apsikeis dovanomis ir visi vaizduos šventiškai nusiteikusius, laimingus, kupinus entuziazmo, laimės ir visokių kitokių Kalėdoms būdingų jausmų.
O aš būsiu netradicinė! Nekenčiu Kalėdinės karštiligės, viso to Kalėdinio šurmulio, tos dirbtinės euforijos, iš visų pakampių skambančios kalėdinės muzikytės, dainuškų ir pan.
Pradėkime nuo to, kad darbe visi kolegos yra apimti kalėdinės euforijos ir laksto ieškodami vieni kitiems mažaverčių dovanėlių, kad tik neduok Dieve ko nors nepamirštų pasveikinti. Krūvos kalėdinių atvirukų byra iš visų pakampių ir nebežinai, kur kas sukrauti. Namų palangės ir visos lentynos nusėtos jomis, tik renka dulkes. Mielu noru viską šveisčiau lauk, bet kad brangenybė vis sucypia, kad palikčiau viską kaip yra, nes juk “Kalėdų dvasia jose gyvena!” Ar dar kur nors esate girdėję tokią nesąmonę?
O ką jau kalbėti, kai nueini į paštą išsiųsti mamai vitaminų, o eilėje tenka išstovėti beveik valandą, nes visiems reikia būtent tuo metu siųsti dovanėles, atvirutes. Galiausiai susirandu vežėją (aišku paskutinę akimirką, nes ir jie skuba kuo greičiau lėkti atgal į Lietuvą, išdalinti siuntinius ir spėti prie Kūčių stalo).
Važiuoji apsipirkti į parduotuvę, tiesiog nusipirkti būtiniausių buities ir maisto prekių, o tenka sukti ratus aplink vieną, antrą ar trečią prekybos centrą, nes visos aikštelės užkimštos pirkėjų automobiliais. Kai vargais negalais kažkur surandi vietą pasistatyti automobilį, tenka brautis iki parduotuvės pro pilnus vežimėlius. Bet čia dar ne baisiausia… Baisiausia, kai pagaliau pasieki parduotuvę, vargais negalais randi vežimėlį ar krepšelį, o tada pradedi laviruoti tarp tų begalinių visokio šlamšto prikimštų vežimėlių, speigiančių vaikų, kaulijančių iš tėvų visokiausio kalėdinio šlamšto. Kai prieini prie lentynų, o tau iš panosės “nujoja” paskutinę prekę, kurios tau mirtinai reikėjo, o salės darbuotojas kaltai linksėdamas į taktą kalėdinei muzikelei tau aiškina, jog daugiau šito ir ano jie jau nebeturi ir dėl to laaaaaabaaaiii atsiprašo! O kas man iš to? Jeigu aš negaliu normaliai apsipirkti ir nusipirkti man reikalingų prekių?
Arba kai pačiu netinkamiausiu metu sulūžta skalbyklė ir kitądien pasiraitojęs rankoves leki į kovą su kitais pirkėjais kautis dėl skalbyklių, nes kažkodėl tuo metu visiems draugiškai jos (matyt) sulūžta… Išlauki beveik valandą laiko, kol pagaliau tau tavo nusipirktą daiktą atvelka iš sandėlio, pakrauna į automobilį. Ir per tą valandą dar labiau supranti, kad tave pradeda nuo visų šių švenčių pykinti ir pradedi nekęsti visų salės darbuotojų, kurie kas kelias minutes atslenka tavęs paklausti, ar galėtų kuo pasitarnauti? Po šimts, duokite man mano skalbyklę ir aš varau iš čia!!! Deja, šiuo klausimu jie nebuvo kompetetingi.
Dar belieka ištverti šitą karštligę šiandien ir rytoj! O tada ateis ilgai lauktas palengvėjimas, kai niekas jau nebelakstys pilnais vežimėliais, netemps maišų su dovanomis į darbą, niekas nelips ant galvos su sveikinimais ir pagaliau visas tas šurmulys nuslops. Ir vėl iki kitų metų! Kai šios beprotybės apimti žmogėnai ir vėl puls atakuoti parduotuves, niūniuoti daineles ir keistis atvirukais bei dovanėlėmis. O gal kitąmet viskas bus kitaip?
