320 puslapių trunkanti kelionė, kurios metu keli lengviau ar sunkiau atpažįstami lietuviai apkeliauja Indiją. Atrodytų, kad daugiau ne kažin ką ir bepridursi, tačiau... Martynas Starkus šioje knygoje pademonstruoja geriausias savo kaip žurnalisto ir keliautojo puses.
Deja, neteko perskaityti pirmosios knygos „Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“, tačiau turiu pripažinti, kad pradėjau regzti pažinties su šia knyga planą vos užvertęs paskutinį „Tuk Tuk Indija“ puslapį. Nepaisant to, jog pats asmeniškai esu gan skeptiškai nusiteikęs kelionių literatūros klausimais (geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų perskaityti), turiu pripažinti, jog apie šią knygą galiu atsiliepti tik kuo geriausiais žodžiais.
Visų pirma, nepaisant to, jog raukiausi imdamas knygą į rankas (neva, žurnalistas rašo apie keliones, savaime aišku, bus kelionių publicistika, sausa, neįdomu ir taip toliau), išankstinį mano nusistatymą akimirksniu pakeitė vaikiškas susižavėjimas.
Vos keli pirmieji puslapiai dovanojo pažadą, jog ši kelionė man tikrai neprailgs. M. Starkaus rašymo stilius, drįstu teigti, lengvas it šokoladas, pagamintas iš reklamoje rodomos violetinės Alpių karvės pieno. Tiesą sakant, tikėjausi skaityti apie Indijoje gyvenančių žmonių papročius, nūdieną ir bandymus pasipelnyti iš naivių europiečių.
Neslėpsiu – užuominų apie tai yra. Tačiau esmę ir knygos šerdį, jei taip galima pasakyti, sudaro laisvo, paprasto ir laimingo žmogaus žvilgsniu matoma Indija. Tiesa sakant, daugelyje knygos epizodų atrodo, jog Indijoje keliautojas su draugais atsidūrė atsitiktinai. Rodos, vietoj Indijos drąsiai galėtu būti bet kuri kita pasaulio valstybė. Netgi Lietuva. Tokio lengvo ir sveikintinai blaivaus požiūrio į kelionės metu vykstantį veiksmą negirdėjau ir neskaičiau niekada anksčiau.
Dar viena itin džiuginanti smulkmena ta, jog M. Starkus nevengia kelionės siužeto pagardinti absurdiškomis smulkmenomis, kurių centre, dėl man nežinomų priežasčių, visuomet atsiduria ištikimas jo draugas ir bendražygis Vytaras Radzevičius. Skaitant ne kartą pagavau save mintijant: „ Ne, na šitas bičas arba neturi skrupulų, arba smarkiai prasilenkia su realybe ir logika“. V. Radzevičius sugeba įpainioti save į tokias situacijas, kurios savaime prašyte prašosi plunksnos. O Martyno plunksna nepasididžiuoja ir tobulai aprašo šio, beveik literatūriniu herojumi mano akyse virtusio, žmogaus integraciją į vietinių indų gyvenimus.
Kad ir kaip būtų keista, netgi man prieš save patį, tačiau knygoje nenervina netgi lengvi nukrypimai į tai, kaip tūlą keliautoją veikia tiesiog ore tvyranti rytų filosofija bei religija. Turbūt dažnas iš mūsų yra nusukęs akis į šalį, o pokalbį pasukęs kita linkme, kai susitikime su seniai matytu draugu pastarasis ėmė dalinti įspūdžiais apie nušvitimą po kelionės į Indiją. Pripažįstu, esu nepakantus tokiems pasakojimams, na, bet tai – kita tema. O M. Starkus savo dvasinius išgyvenimus kelionės po Indiją metu perteikia kukliai, glaustai ir aiškiai, paprasčiausiai nepalikdamas vietos ir laiko gilioms filosofinėms mintims.
Paskutinis dalykas, kuris visos kelionės po Indiją metu džiugino tai draugai – „vaiduokliai“. Po Indiją vyrai keliauja keturiese – tai M. Starkus, jau minėtas V. Radzevičius, operatorius Edis ir žurnalistas bei rašytojas Jonas Banys. Nepaisant fakto, jog visos kelionės metu vyrai neišsiskiria nė akimirkai, Edis ir Jonas yra lygiai tokie pat mistiški kaip A. Mamontovo dainų personažai (kalbu apie legendinės „Fojė“ dainos „Laužo šviesa“ personažus Tamką ir Galką. „Tamkas prie laužo sustos... Galkas atklys iš tamsos...“).
Du vyrai lyg ir yra šalia autoriaus visos kelionės metu, tačiau tuo pat metu jie lyg ir atsiranda tik kažkokiose siurrealistinėse situacijose. Pavyzdžiui, Jonas taria žodį tuomet, kai viename viešbutyje keliauninkams neleidžia ilsėtis paauglių–ekskursantų kompanija, ir yra tuo nuoširdžiai ir velniškai juokingai pasipiktinęs. O operatorius Edis, nei iš šio nei iš to tylomis įsliuogia į pasakojimą su pastaba apie patogumą kelionės metu, žodį tardamas laikydamas rankose filmavimo kamerą, nuo tuo metu važiuojančio automobilio stogo.
Žodžiu, mano akims ir smegenims „Tuk Tuk Indija“ buvo tikra umbra po kelių iš eilės didelio dėmesio ir susikaupimo reikalaujančių literatūrinių patiekalų. Knygą rekomenduoju visiems tiems, kurie neplanuoja vykti į Indiją, nes nuvykus ten turbūt apimtų gilus liūdesys, jog nesugebėsi atkartoti veiksmo, apie kurį skaitei.
