Ar skamba žodžiai „teatro žvaigždė“? Kažkaip sunkiai, neįprastai. TV, estrados, eterio, žvaigždė – jau normalu.
Nes devalvuotas žodis „žvaigždė“ iš karto sukuria tam tikrą reiškinių lauką – apie ją/jį rašo blizgūs ir matiniai žurnalai, jos/jo vardas linksniuojamas įvairiuose susibūrimuose, kai nėra apie ką kita kalbėti, apie juos kuriamos TV laidos – po tris kiekviename kanale. O jei jos dar sukelia skandalą (na žinote, kad ir labai tokį neseną) – nuostabu. Antra vertus – „jeigu“ čia netinka. Jos privalo kelti skandalus. Jos šviečia, bet nešildo.
O „teatro legenda“? Kur kas įprasčiau. Tai reiškia ir tai, jog jos pačios apaugusios legendomis, pačios ar kiti jas kuria. Bet su „legenda“ dar išlaikoma pagarba ir distancija. Ir čia klausimas – kas yra, sakykime, Šapranauskas – ar Šapras? Teatro legenda (nes beveik nebe teatre?) ar eterio žvaigždė (nes yra jame, bet ir išlaiko teatrinį atstumą). O Rolandas Kazlas? Už jį niekas knygos neparašė „Kaip aš mečiau televiziją“, kaip ir apie kitus aktorius nerašo nei jų žmonos, nei meilužės. Neprilygti mums Rusijos rinkai su jų „aš miegojau su Nagijevu“ ar „išsiskyriau su Bojarskiu“ ir panašiomis pasakaitėmis. Bet jei tokios knygos rašomos – vadinasi, tikimasi, kad jas pirks. Galbūt perka.
O Dagnės Jakševičiūtės knyga „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“ dar neišpirkta. Šią savaitę ją dar aptikau knygyne, nors išleista šį pavasarį. Ir nors turi visus „duomenis“ būti bestseleriu – nuo gerų ir retų fotografijų iki gausių asmeninio gyvenimo detalių, nes apie ją rašo, regis, geriausiai ją pažinojęs žmogus – jos duktė. Turtas ne vien teatro istorikams, bet ir mačiusiems ją scenoje ar gyvenime, gyvenusiems su ja vienoje epochoje ir plepėjusiems su pažįstamais apie jos gyvenimo romanus. Vardas-legenda. Kas kūrė legendą tais metais?
Iš tiesų šis klausimas nuolatos persekioja skaitant knygą. Ar legendą kūrė jos spektakliai? Ne, teigiama, nes kad ir daugumą vaidmenų suminėdama, autorė išskiria (ir visuomenės kalbos ar teatrologų rašiniai dažniausiai mini) tik keletą: abi „Noros“, o tiksliau, pirmoji, pastatyta 1942 m. – karo metais (nes jau niekas neatsimena jos „Marko milijonų“), ir dar didžiausia, susižavėjimu atskiestais gandais apipinta „Dviese sūpuoklėse“ su Artiomu Izonemcevu, – nes tada patys aktoriai buvo atsidūrę sūpuoklėse. Šios legendos laviruoja tarp realybės ir scenos, viena kitą praturtindamos.
Visuomet skaitant knygą vis reikia sau priminti, kad ją rašė duktė, ne teatrologė. Todėl jai atrodo, kad teatre Monika Mironaitė vaidino nedaug, gerokai daugiau skaitė, o legendą sau kūrė pirmiausia savo dažnais rateliais, susibūrimais po vakarų – salonais. „Svečiai būdavo pačių įvairiausių profesijų (...) Dažniausiai – tai spektaklio, kuriame vaidino Monika, žiūrovai“. Štai jums ir andainykštis „piaras“, kuris ir kūrė šlovę. Pirmiausia, atrodo, namiškiams.
Bet autorė nėra teatrologė, ji nepateikia nei vaidmenų sąrašo, nei pavardžių rodyklės, tačiau sau leidžia ir naivokus teatrologinius intarpus, vertindama situacijas ne vien tik dukters žvilgsniu („Sunku pasakyti, kodėl baigėsi Aktoriaus teatras“). Tarpais post factum rėkti norėjosi, kad knygos redaktorius rimčiau kibtų į darbą. Tačiau autorė čia sau suteikia alibi ir nesuklysta pirmiausia pačiu knygos pavadinimu: „gyvenimo romanas“. Tiksliau būtų – romanai.
Štai šito čia pakanka. Pasimesi beskaičiuodamas. Ir, nepaisant jų (o gal kaip tik paisant), vis priduriama-primenama, kokia aktorė buvo nelaiminga. Laiminga – tik metus, kuomet gyveno su Algirdu Jakševičiumi, – šis teiginys suprantamas, juk rašo jo duktė. O visi kiti teisėti ir neteisėti vyrai – vienos kančios, tarp kurių, atrodo, aktorei labiausiai rūpėjo ir pačią ją atgaivindavo meilės jausmas, o ne jos objektas.
Ir čia pamažu ima kauptis abejonės – dėl etikos. Kiek Monika Mironaitė lieka legenda, o kiek tampa „namudine žvaigžde“? Adorantų dėmesys, jos nevisai kūrybiniai blaškymaisi atveriami per intymiausius kūrinius – dienoraščius ir laiškus. Rašė vienam, skaitome visi. Suprantama, šiandien gal jau reikia nusimesti begalinio padorumo skraistes ir galima būtų sužinoti daugiau. Bet klausimai kyla ne vien dėl tono, o dėl abejonių, kad tikrai taip būta. Atsiranda tokia keista metadokumentika, ir „nepatogumo skaityti“ kulminacija pasiekiama su Juozo Baltušio „romanais“ ir Mironaitės laiškais vyro pasijoms. Paradoksaliai net ir tokiame knygos fone didžiausios pagarbos ir susižavėjimo sulaukia poetės Dalios Saukaitytės aukščiausios kultūros kupinas atsakymas į Mironaitės kaltinimus jai: „Gi į paskutinį Jūsų laiško akcentą adekvačiai reaguoti neįstengiu – nuo to mane apsaugo pagarba Monikai Mironaitei“. Tiktų kaip neakivaizdus priminimas pačiai knygos autorei. Tačiau „romane“ išviešinti kaltinimai, tegul ir su klaustukais, lieka, ir kaltinamieji statomi į nepatogią padėtį – dabar jie visi tarsi turėtų atsakyti, jei norėtų paneigti. Kur? Savose knygose? O kas rašė atvirukus aktorei, tikriausiai nelabai tikėjosi, kad rašė bet kam, kas šiandien juos nori perskaityti.
Ekskursas į dabartį: šiandien, galvoji, aktoriai ar kiti esami ir būsimi garsūs žmonės jau beveik apsaugoti nuo artimųjų kišimosi į jų gyvenimą net po keleto metų: atvirukų ir popierinių laiškų niekas nerašo, elektroniniai išnyks kaip dūmas (net jei juose ir bus bent kiek vertingesnių pamąstymų), pagaliau jų autorystę lengvai galėsi paneigti pašto adreso sufabrikavimu; internetinius komentarus apie jų darbus ir pačius interneto puslapius visi pamirš rytoj, nes tai – tik šios dienos šiukšlės, net jei kai kurios ir Nacionalinės premijos būtų vertos. Receptas trokštantiems bent kiek ilgesnės amžinybės: rašykite ant popieriaus ir, pageidautina, žąsies plunksna.
Bet knyga nėra tik nepatogus skaitymas (nes po kurio laiko vis prisimena). Tai – ir gyvoji teatro istorija, liudijimai, kurių nefiksuoja solidžios teatro istorijos knygos. Štai pavyzdžiui, 1987-aisiais išleistoje dėl suprantamų cenzūros aplinkybių Monika Mironaitė minima kaip Akademinio dramos teatro aktorė, o po kelių eilučių ji atsiduria Rusų dramos teatre. Kodėl – manykis pats, bet tada sistemos bėgioti iš scenos į kitą dar nebuvo. Naujojoje, išleistoje 2006 m., jau „drąsiau“ rašoma: „1954 m. ji dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių paliko šį teatrą ir keturiolika metų dirbo Vilniaus rusų dramos teatre“. Štai tiek. Teatro istorijoje nerasipaaiškinimo, kad čia būta „dvaro teatro“ (taip neoficialiai vadintas Akademinis Centro Komiteto atžvilgiu) intrigų, kur primadonų žmonų (Galinos Jackevičiūtės, Kazimieros Kymantaitės ir pačios Mironaitės) tituluoti vyrai CK koridoriuose sprendė žmonų rietenas ir konkurenciją – tiek dėl populiarumo, tiek dėl meilužių ar ištikimybės partijai. Tarsi tokie faktai niekaip nepriklausytų istorijai. Bet jeigu šiai priklauso grynasis menas – tada derėtų smagiai išanalizuoti iškalbingą vaizdelį, kaip visos trys konkurentės susitinka prokomunistinėje pjesėje „Anksti rytelį“, kur vaidina kolūkio pirmininkes, agronomes ir kiaulininkes. Aristokratės...
Vis dėlto ne vien to meto rietenas ir skandaliukus, kurių knyga nestokoja, bet ir šių dienų situaciją užgriebdamas sąmojingai reziumuoja Monikos draugas vertėjas Nikolajus Otenas, – ir čia jau pasidžiaugi tokių laiškų išlikimu ir citavimu: „Lietuva išlaikė (...) kaimiškas tradicijas, kuriomis pagrįstai didžiuojasi. O kaimas Lietuvoje – iš vienkiemių, atskirtų vienas nuo kito. Ir tai dar sustiprino juose bendražmogišką bruožą – nėr tokios kitą ištikusios nelaimės, kurios žmogus negalėtų atlaikyti“. Negaliu susilaikyti dar nuo vieno citatos – amžiais aktualios inteligentų charakteristikos: „Grušas, įtūžęs dėl neteisingų vertinimų, iš vieno širdies priepuolio puola į kitą ir plūsta protestais, kurie užgęsta pakeliui nuo krėslo iki sofos ir baigiasi nuolankiu „O ką aš galiu padaryti, juk nieko?..“
Sąmojinga, žavu. Kitas puslapis – piktina, skaudu. Senatvės ligų registracija šiurpina savo detalėmis. Itin ambivalentiškas įspūdis: šalia mums dar neįprastų gandų pagarsinimo – iškalbingi, žavūs epochos ženklai, atmosfera. O greta to – abejotini teiginiai, nuolatos primenantys, kad knygą būtina skaityti kritiškai. Drauge išryškėja aktuali negausios teatrinių knygų lentynos yda: kol vieni rašo rimtus darbus apie scenos gyvenimą, kuris jų knygose beveik neturi nieko bendra su realiu ir yra pakibęs tarsi kosmose, kiti tas skyles ima kamšyti itin asmeniniais ir galbūt jau išblėsusiais prisiminimais, nuleidžiančiais scenos legendas iki žvaigždžių rango.
