2011-aisiais ši istorija apie „Lėlininką“ pribloškė ne tik aplinkinius, tačiau ir parako mačiusius kriminalistus. Pastarieji vėliau pripažino, kad ši byla neturi analogų kriminalistikos istorijoje, rašoma „Life“.
Žinomas mokslininkas ir visų mylimas kolega
Anatolijus Moskvinas studijavo lingvistikos aspirantūrą (doktorantūros atitikmuo Rusijoje) Maskvos humanitariniame universitete, tačiau mokslinį darbą apsiginti sugebėjo ne iš pirmo karto – sutrukdė paliktos klaidos. Baigęs mokslus jis atvyko į Žemutinį Naugardą, kur dėstė lingvistikos universitete.
Profesionaliai užsiėmė nekropolistika (istorijos kryptis, kapinių tyrinėjimas) ir parašė kelis gana žinomus šios krypties istorinius darbus.
Niekas ir pagalvoti negalėjo, kad A. Moskviną kapinės domina ne tik iš profesinės pusės. Ir kuomet kažkas pradėjo iškasinėti mergaičių kapus įvairiose to rajono vietovėse, žinomas mokslininkas nepateko į teisėsaugininkų akiratį. Pareigūnai į jo butą atėjo dėl kitos bylos, nesusijusios su jo potraukiu mirusioms mergaitėms.
Tačiau apsilankymas Anatolijaus bute privertė žagtelėti net labiausiai patyrusius operatyvinius darbuotojus, rašoma „kp.ru“.
„Augino“ 26 palaikus
Tai buvo siaubingas radinys: 26 natūralaus vaiko dydžio keistos lėlės. Net ir labai iškrypusi fantazija negalėtų įsivaizduoti, kad kartu su tėvais bute gyvenantis vyras galėjo įrengti savo namuose tikrą kapinyną.
„Niekas nežinojo, iš ko pagamintos tos lėlės, net mano tėvai nežinojo. Aš jas gaminau 10 metų“, – aiškino vyras.
Pareigūnams visam gyvenimui įsiminė tas „negero buto“ jausmas – nepakenčiamas balzamavimo tirpalų ir pūvančių lavonų kvapas. Ten pat pareigūnai aptiko ir senovines mumijų gaminimo instrukcijas ir vietos kapinių žemėlapius.
„Lėlininkas“ į savo darbus žiūrėjo kūrybiškai: didžioji išdarkytų lavonų dalis buvo „patobulinta“ įvairiais mechanizmais. Prisilietus prie kai kurių iš jų, pradėdavo groti muzikinis aparatas. Kitos buvo „kalbančios“ ar „dainuojančios“.
Savo elgesį A. Moskvinas teisme motyvavo gailesčiu ir juodąja magija. „Aš saugojau ne lavonus, o kūnus. Reikalas tas, kad aš užsiimu juodąja magija. Aš norėjau atgaivinti žmones. Man buvo gaila mirusių vaikų, kurie galėjo dar gyventi ir gyventi. Todėl aš juos saugojau iki tol, kuomet mokslas išmoktų kovoti su vėžiu, ir atgaivintų juos. Išskirtinai, išskirtinai tik dėl to. Man buvo gaila visų tų vaikų“, – pasakojo jis teisme.
A. Moskvinas iškasdavo tik tuos lavonus, kurie nebuvo išoriškai sužaloti. Vyras iš anksto išsiaiškindavo, nuo ko mirė viena ar kita mergaitė. Tas, kurios jam „pabosdavo“, jis grąžindavo atgal į jos vietą kapuose. Pats iškrypėlis pripažino, kad per tuos 10 metų jis iškasė apie 80 kūnų.
Psichiatrinė ekspertizė pripažino A. Moskviną nepakaltinamu, ir jis buvo išsiųstas priverstinai gydytis su jam priskirta šizofrenijos diagnoze. Gydymas jam buvo nuolat pratęsiamas.
Praktikavo senovinius ritualus su mirusiaisiais
Vyras pasakojo, kad studijuodamas keltų ir Sibiro jakutų istoriją, aptiko vietos šamanų apeigas, kurių metų buvo miegama ant mirusiųjų kapų ir taip bendraujama su vėlėmis.
„Aš taip pat pradėjau miegoti ant vaikų, kurie man patiko, kapų. Pas mane pradėjo lankytis mirusiųjų vaikų vėlės. Aš ilgai, labai ilgai tuo užsiimu – apie 20 metų“, – cituojamas A. Moskvinas.
Taip jis tariamai įsitikindavo, kad mirusiųjų vėlės iš tiesų pas jį ateina. Nekrofilas skundėsi, kad ne ant visų kapų buvo patogų miegoti, o taip pat žiemą būdavo „sunku užmigti“, todėl „vėlės ateidavo tik šiltuoju metų laiku“. Iškrypėlis mergaičių lavonus iš pradžių persinešdavo į „patogesnę vietą“, kad galėtų „patogiai miegoti“.
„Tuo metu aš ir pradėjau jas po truputį džiovinti, neštis namo. Tai dariau labai gudriai, neskubant“, – aiškino A. Moskvinas.
Tam, kad įgustų jis susipažino su senovės Egipto mumifikavimo technologija, su įvairių Rusijos vietovių žmonių istorine patirtimi šiuo klausimu. Jis netgi vykdavo į Maskvą, kur bibliotekose daug valandų skyrė tyrinėdamas archyvus.
Mažiau patinkančius išnešdavo į garažą
Namuose A. Moskvinas su lėlėmis „bendravo“. Buvo netgi sukūręs tam tikrą hierarchiją, kurioje buvo suformuota nedidelė bendruomenė su savo lyderiais ir atstumtaisiais.
Vyras kartu su „vaikais“ dainuodavo, rengdavo jiems šventes. „Mes turėjome savo, kaip sakoma, vidinį pasaulį“, – aiškino jis. Tėvai beveik nieko nepastebėjo, o kitų žmonių į savo siaubo pasaką jis neįleisdavo.
Jo tėvai balandį išvykdavo į užmiestį, o spalį grįždavo. Tuo metu, kol jų nebuvo, vyras ir gyvendavo savo fantazijų pasaulyje, o šiems grįžus – rašydavo savo mokslo darbus.
Turėjo nekrofilas ir „mylimus vaikus“, kuriuos planavo pasilikti pas save namuose. „Tuos, kurie man mažiau patiko, aš planavau išvežti į garažą, kad jie ten ir gyventų. Jeigu kuris nors iš vaikų man pradėdavo visiškai nebepatikti, aš jį ir vėl grąžindavau į vietą, iš kur paėmiau. Į tą patį kapą“, – pasakojo jis.
Svajojo apie įsivaikinimą
Iš jo pasakojimų aiškėja, kad pagrindiniu motyvu galėjo būti siaubinga vienatvė ir nesugebėjimas socializuotis visuomenėje.
„Aš labai kentėjau nuo vienatvės, ypač vasaromis, kuomet tėvų nebuvo ir kada jie pasiimdavo katiną. Mano toks darbas žurnalistinis, kad aš daug, labai daug rašiau, daugiausiai prie kompiuterio. Aš jas susodindavau, pas jas buvo skylutės pragręžtos akyse, aš joms įjungdavau filmukus, vaikiškas daineles, pats joms dainuodavau“, – šiurpą keliančius nekrofilo pasakojimus cituoja „kp.ru“.
Jis pasakojo, kad taip elgėsi norėdamas „išmokti vaikų psichologiją“ ir „pasirengti gyvo vaiko auklėjimui“. A. Moskvinas pripažino, kad visuomet norėjo auginti vaiką, „kuriam galėtų perduoti savo žinias“.
„Aš norėjau pasiimti vaiką iš vaikų namų, tačiau tėvai neleido. Jie manė, kad aš nesusitvarkysiu. Vėliau, matydami, kaip aš to noriu, tėvai man leido, tačiau ten jau iškilo problemos su globos institucijomis. Man pareiškė, kad per mažai uždirbu. O juk aš niekuomet nesiveržiau uždirbti, aš visada siekiau, kad būtų nauda, kad būtų įdomu“, – aiškino mokslininkas.
Norėjo išleisti į laisvę
Bylos tyrime dalyvavęs tuometinis Žemutinio Naugardo Tyrimų komiteto pirmininkas Vladimiras Stravinskas Moskvino bylą pavadino „išskirtine ir neturinčia analogų šiuolaikinėje kriminalistikos istorijoje“. Kolegos nuteistąjį apibūdino kaip geraširdį, genialų ir punktualų specialistą, o jo elgesio ypatybes aiškino „inteligento keistenybėmis“.
Suimtas vyras pripažino supratęs, kad elgiasi neteisėtai, tačiau aiškino tai noru prisidėti prie mokslo pažangos. Tiesa, ir pats pripažino, kad jokios pažangos nepasiekė, o ką toliau daryti – nežinojo.
„Po dešimties metų baltosios magijos studijų aš supratau, kad patekau į aklavietę. Man atrodo, kad dabar aš taip pat aklavietėje, nes paskutinius dvejus metus jokių naujų duomenų jau neturiu. Tikriausiai, iš tiesų, aš ištyriau viską, ką galėjau ištirti šioje juodosios magijos srityje“, – skundėsi A. Moskvinas.
2018-ųjų pabaigoje kalėjimo gydytojai netikėtai paskelbė, kad „lėlininkas“ tvarkingai gydosi ir yra pasirengęs išeiti į laisvę. Kilo didžiulis triukšmas žiniasklaidoje ir jau 2019-ųjų vasarį ta pati medikų komisija, remdamasi „pablogėjusia paciento būkle“, atšaukė savo sprendimą.
„Aš maniau, kad jie gyvi, tik laikinai mirę...“ – aiškindamasis, kodėl taip elgėsi teismui pasakojo A. Moskvinas.
„Lėlininkas“ liko už grotų.
