Pašaukti gelbėti žmogaus gyvybę medikai jauną moterį pasmerkė lėtai agonijai. Vos kvėpuojančiai pacientei vieta reanimacijos skyriuje atsirado tik įsikišus „Respublikai“. Deja, per vėlai.
Pirmadienio vakare Šalčininkų ligoninėje mirė 21 m. Dana Jankelevič, 5 mėnesius išbuvusi komos būklės, į kurią pateko po toje pat gydymo įstaigoje atliktos cezario pjūvio operacijos. Tragedijos prislėgta jaunos moters šeima įsitikinusi, kad medikai ją, taip ir neatsigavusią iš komos, tiesiog „nurašė“.
Giminės šaukėsi pagalbos
Pasibaisėję medikų abejingumu sunkios būklės ligonei, D. Jankelevič giminės kvietė žiniasklaidą tai pamatyti ir užfiksuoti.
Vaizdas iš tiesų buvo šiurpus - balta kaip popierius išsekusi ligonė tiesiog duso, nors per į nosį įvestą vamzdelį jai buvo tiekiamas deguonis. Jos mama Vladislava Radevič pasakojo, kaip dar visai neseniai visi vylėsi, kad Dana pagaliau atsigaus iš komos – ji pradėjo pati kvėpuoti ir jai buvo išimta tracheostoma (specialus kvėpavimo vamzdelis, įleistas tiesiai į trachėją), reagavo į garsus ir pati bandė artikuliuoti. Tačiau netikėtai užpuolė plaučių uždegimas ir dukra ėmė nykti akyse.
„Dabar jau baisu į ją žiūrėti, - kalbėjo moteris. – Maldavau gydytojų, ar negalėtų perkelti mano dukros į reanimaciją, - nieko. Ir vakar prašiau, ir šiandien. Ryte mačiau, kad ten yra laisva lova, o man sako - nėra vietos, o ir kam - jeigu jau per tiek mėnesių neatsigavo, tai vis tiek mirs...“
Neišvengiamos komplikacijos
D. Jankelevič gydanti gydytoja, ligoninės direktoriaus pavaduotoja Marija Suchocka „Respublikai“ aiškino, kad daroma viskas, kas būtina.
„Dėl pneumonijos buvo skirti antibiotikai, bet gydymo efekto nesulaukta. Po naujųjų metų būklė pablogėjo, išsivystė kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, - kalbėjo gydytoja. - Tai gulinti ligonė, o ši komplikacija yra neišvengiama ilgo gulėjimo pasekmė. Kartą nuo pneumonijos ją jau išgelbėjome - rugpjūtį, kai buvo grąžinta iš Santariškių su hospitaline infekcija“.
Paklausta, ar pneumoniją ir šį kartą galėjo sukelti hospitalinė infekcija, M. Suchocka pripažino, kad dabar tyrimai nebuvo atlikti. Jos manymu, infekcija galėjo išplisti supūliavus vietai, kur prijungtas kateteris.
„Tai didžiulė nelaimė. Suprantu, kaip jaučiasi pacientės mama ir giminės. Mes tikrai labai stengiamės, - tvirtino M. Suchocka. - Bet žinote, kaip yra su tokiu ligoniu - ne viena komplikacija, tai kita...“
Vieta reanimacijoje atsirado
Galima suprasti, kodėl D. Jankelevič mamai buvo pasakyta ruoštis blogiausiam - medikai situaciją tikriausiai vertino realiai. Tačiau tuo metu, kai kalbėjomės, jauna moteris dar buvo gyva, tad nesuprantama, kodėl ligonei, turinčiai sunkų kvėpavimo nepakankamumą, 3 dienas neatsirado vietos reanimacijoje.
Organizuoti jos perkėlimą M. Suchocka sukruto tik išvydusi ligoninės koridoriuje „Respublikos“ žurnalistus. Kitaip nei anksčiau sakė V. Radevič, gydytoja aiškino, kad visos trys reanimacijos lovos buvo užimtos, ir tik pirmadienio popietę viena atsilaisvino.
Taip pat kilo klausimas, kodėl medikai, matydami, kad gydymas neefektyvus, nebandė ieškoti daugiau kompetencijos turinčių specialistų pagalbos, neišmėgino galimybių perkelti ligonę į aukštesnio lygio ligoninę dar iki švenčių, kol jos būklė nebuvo tokia kritiška.
M. Suchockos atsakymas pribloškė: „Kas norės imti tokią ligonę? Juk kviečiant iš Vilniaus reanimobilį, brigadai reikia pasakyti, kur ją nuvežti“. Nejaugi D. Jankelevič likimas buvo iš anksto nulemtas to, kad ji buvo neperspektyvi pacientė, gydymo įstaigos našta, kuriai nuslydus nuo pečių tiesiog palengvėja?
Viena byla jau iškelta
Vertinant emociškai, pamažu užgesusi jauna moteris 5 mėnesius galėjo būti gyvu priekaištu medikams, nes būtent šioje ligoninėje ji ir neatsibudo po cezario pjūvio operacijos. Dėl sunkaus D. Jankelevič sveikatos sutrikdymo Šalčininkų policijos komisariate iškelta baudžiamoji byla. Liepos 26-ąją vykusios operacijos aplinkybes nagrinėja Valstybinė medicinos audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM).
Ypač stebina tai, kad į komą patekusi pacientė, dar tą pačią liepos 26-ąją išvežta į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas, po kelių dienų Intensyviosios terapijos skyriuje buvo sugrąžinta atgal į Šalčininkus be jokių tyrimų. Galbūt jau tuomet jai buvo prilipdyta „neperspektyvios ligonės“ etiketė ir ji tapo pirmąja per 30 metų komos būklės paciente provincijos ligoninėje?
M. Suchocka įtikinėjo, kad per visą laiką, kai D. Jankelevič gulėjo ligoninėje, pinigai jai gelbėti nebuvo skaičiuojami, bet pripažino, kad lėšų gydymui reikėję gerokai daugiau, nei numato paslaugų įkainiai. Be to, iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos (TLK) buvo gauti pinigai tik už dalį ligonei suteiktų reanimacijos paslaugų, mat ji buvo gydoma reanimacijoje net 46 dienas (teisės aktai numato tik 3).
Nerado bendros kalbos
Pasidomėjusi minėtu atveju Vilniaus TLK, „Respublika“ gavo atsakymą, kad Šalčininkų ligoninė raštą su prašymu apmokėti už 2008 m. rugpjūčio mėn. suteiktas reanimacijos paslaugas pateikė pavėluotai - tik lapkričio 4 d., pažeisdama vieną iš TLK ir gydymo įstaigos sutarties punktų.
Nepaisant to, ligoninei buvo apmokėta 200 proc. reanimacijos gydymo profilio bazinės kainos, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka - už 3 kartus ilgesnį gydymo laiką nei vidutiniškai nustatyta šiam profiliui, t.y. 9 dienas.
Vilniaus TLK direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Speičys stebėjosi, kodėl gydymo įstaiga, turinti tokios sunkios būklės ligonę, daugiau dėl papildomo paslaugų apmokėjimo nesikreipė.
„Visuomet kalbamės su ligoninių atstovais, ieškome galimybių išspręsti problemas, bet šiuo atveju dialogas nelabai pavyko. Regis, buvo labiau bandoma slėpti, o ne išdėstyti tikrąją situaciją“, - pasidalijo abejonėmis vienas Vilniaus TLK vadovų. Jo teigimu, ligonių kasos apmoka gydymo įstaigoms tik už sutartyje numatytas paslaugas. Nesant sutarties dėl paliatyviosios slaugos paslaugų, kurių reikėjo pacientei, TLK galėjo mokėti tik pagal vegetacinių ligonių slaugos įkainį, o jis yra 3 kartus mažesnis.
Tačiau, pasak K.Speičio, problemą buvo galima išspręsti perkeliant ligonę į kitą gydymo įstaigą, kuri turi teisę teikti jai reikalingas paslaugas, - spręsti apie paciento būklę, gydymo taktikos pasirinkimą ir perkėlimą į kitą gydymo įstaigą yra gydančiojo gydytojo kompetencija.
Komentarai
Ramunė Navickienė
Valstybinės medicinos audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorė
Medicina - tokia sfera, kur sureglamentuoti kiekvieną veiksmą labai sudėtinga. Bet yra viena labai iškalbinga nuostata, įrašyta net ir į šeimos gydytojo medicinos normą: gydytojas neprivalo diagnozuoti visų ligų, bet jis visada privalo įtarti, abejoti ir tinkamai organizuoti pagalbą. Jei pačiam išminties pritrūko, reikia siųsti kolegai, atlikti tyrimus ir t.t. Gydytojas turi išgyventi dėl paciento - tuo grįstas jo mokslas, tokia jo pareiga.
Nesakau, kad tai gelbsti visais atvejais - kartais paciento likimas jau beveik nulemta ir negali pasakyti, kad jį perdavęs kitiems medikams išgelbėsi gyvybę. Bet svarbiausia - pastangos, rodančios, kad gydytojas nenuleido rankų. Neleistina jam imti ir nuspręsti, kad kuris nors pacientas vis tiek mirs, tai nieko daryti ir neverta. Gydytojo pastangas gelbėti ligonį mato šio artimieji. Apie tai, kokių veiksmų buvo imtasi, dažnai klausia ir teisėjai, kai bylos pasiekia teismus.
Jokūbas Fišas
Vilniaus universiteto slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas
Užsienyje komos būklės ligoniai gydomi specialiuose centruose, kur yra specialistų, žinančių, kaip jiems galima padėti. Lietuvoje šiuo požiūriu situacija tiesiog tragiška - straipsnyje minimas atvejis tai patvirtina.
Esu matęs keletą vegetacinės būklės pacientų, kai jau atrodė, kad smegenų žievė žuvusi, o jie atsigavo ir vėliau net galėjo dirbti. Nuo to, į kokių specialistų rankas patenka komos būklės ligonis, labai smarkiai priklauso jo perspektyvos. Priežiūra turi būti ideali.
Specialistams, kurie tuo domisi, žinomi įvairūs medikamentai, skatinantys medžiagų apykaitą ir gelbstintys tokius ligonius. Visai neseniai mūsų skyriuje atsigavo žmogus, kuriam buvo parinkti Lietuvoje iki šiol oficialiai šiai indikacijai netaikyti vaistai. Žinoma, jie nepigūs, be to, yra didelė rizika, bet argi geriau nuleisti rankas ir nesistengti, neieškoti pagalbos? Manau, stengtis verta netgi jei yra šansas išgelbėti vieną ligonį iš 10.
Alia Zinkuvienė
