Artimojo mirtis yra skaudi nepriklausomai nuo laikmečio, kuriame gyveni. Skiriasi tik atsisveikino su mirusiuoju būdai.
Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad vienas iš didžiausių šių laikų ir senovės lietuvių šermenų skirtumų yra tas, kad anksčiau žmonės mirusįjį šarvodavo savo namuose.
„Šarvojama buvo namuose ir ne karste, o ant lentų. Į karstą mirusį įdėdavo prieš išvežant į kapines. Paprastas lentas užtiesdavo užtiesalu, dažniausiai juodos spalvos, taip ir šarvodavo. Paprastai šarvojimas trukdavo 3 dienas.
Šis laikas buvo reikalingas praktiškai, kad spėtų giminės suvažiuoti, nes tais laikais turėjo dar nemažai laiko praeiti, kol žinia visus pasiekdavo. O gal buvo ir mitologiniai dalykai – buvo manoma, kad siela nuo kūno iškart neatsiskiria mirus žmogui, todėl reikia jo sielą apsaugoti giesmėmis ir budėjimu, vadinamomis budynėmis“, – pasakoja etnologas.
Bandė palengvinti sielos atsiskyrimą
Tačiau jeigu žmogaus mirtis nebuvo staigi, o nuo ilgai besitęsiančios ligos, namuose vykdavo vadinamas žmogaus marinimas. Per šį laiką sukviesdavo atsisveikinti visus giminaičius, kad savo maldomis jį palydėtų.
„Artimiausi kaimynai sužinoję, kad žmogus jau marinamas, ateidavo atsisveikinti. Žemaitijoje net pradėdavo mušti į ant medžio šakos pakabintą lentą, kad žinotų visi, kad kaime yra žmogus, kuris ruošiasi atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Visi kaimynai susirinkdavo į tą atsisveikinimą, kad dar kokį nors atsisveikinimo žodį pasakytų, paprašytų atleidimo už blogus darbus ar skolas. Buvo paprotys atsidaryti langus, krosnies jušką, tai yra dūmtraukį, kad sielai būtų lengviau išskristi. Kai pamatydavo, kad žmogus miršta, net pagalvę ištraukdavo, kad būtų lengviau sielai atsiskirti“, – pasakoja L. Klimka.
Žmogui mirus buvo daroma šarvonė. Į budynes susirinkdavo viso kaimo žmonės. Prie mirusiojo buvo budima 3 dienas ir 3 naktis, dienos metu dažniausiai seni žmonės susirinkdavo, o naktį ateidavo jaunesni.
„Mirusįjį būtinai iš namų išnešdavo kojomis į priekis pro duris. Buvo tik viena išimtis. Jeigu mirusysis nusižudė ir pats išėjo iš gyvenimo, kas senajame kaime buvo labai reta, tada karstą iškeldavo per langą, kad mirusysis negrįžtų namo vaidentis ir duotų ramybę pasilikusiems gyventi“, – aiškina jis.
Vos karstą išnešus iš namų prasidėdavo dar vienas skubus darbas – šarvonės ardymas, kurį reikėjo padaryti kuo greičiau:
„Sakydavo, kad tai reikalinga, kad mirusysis paskui save ir kitų neišsivestų, kad šitoj šeimoj neįvyktų tokia bėda dar kartą. Tas žmogus, kuris karstą darydavo, pirmiausiai išmatuodavo mirusį su lazdele, kad pamatytų kokio ilgio ar pločio karsto reikia. Tą lazdelę jis būtinai turėdavo sulaužyti, nes kirviu kapoti nebuvo galima. Tokios smulkmenos labai atskleidžia to meto žmonių suvokimą apie žmogaus sielą“, – sako L. Klimka.
Neprašydavo atlygio
Taip pat karstas tuomet nebent iš tolo primindavo tokius, kokius matome dabar. Karstus darydavo iš nedažytų lentų ir, pasak etnologo, tik vėlesniais laikais, gal 20 amžiuje pradėjo dažyti lentas karstams sukalti.
„Dar vienas paprotys, kuris labai skiriasi nuo dabartinių: visi patarnavimai mirusiajam būdavo daromi neatlygintinai. Giesmininkams, karsto dirbėjams, kunigui, duobkasiams nebuvo atsilyginama pinigais. O tik padėkos žodžiais ir kokia dovana. Tai galėjo būti drobės stuomuo, rankšluostis arba numegztos pirštinės, šalikas.
Visas kaimas tuomet nelaimėje padėdavo. Kai ateidavo žmonės per budynes giesmių giedoti, kaimynai, su kuriais gerai bendraudavo, atsinešdavo prariektos duonos kepaliuką ir padėdavo ant stalo kaip auką mirusiajam. Vėliau tą duoną atiduodavo prie bažnyčios gyvenančioms elgetoms“, – pasakoja jis.
Išskirtinis paprotys
Gedulą už artimuosius žmonės nešiodavo metus. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad anksčiau mirusiojo kapą lankydavo ir jį prisimindavo 3, 9 ir 40 dieną po mirties.
„Metinės yra jau naujesnių laikų paprotys, kai būdavo vėl kviečiami giminės atvažiuoti. Tada aplankomas kapas ir vėl suruošiami šermenys.
Šermenų patiekalai, valgiai nuo senovės irgi būdavo saviti. Pavyzdžiui, kopūstienė buvo dažnai verdama. Grikinės bandos ypatingai Dzūkijoje buvo kepamos“, – pasakoja jis.
Taip pat būdavo nesunku atskirti žmones, kurie gedi. Jie visus metus nešiodavo juodos spalvos rūbus, nesilankydavo pasilinksminimuose – nei vestuvėse, nei krikštynose.
„Dar visai neseniai, 20 amžiuje viduryje, buvo paprotys į švarko atlapą vyrams įsiūti juodą kaspinėlį, kuris ir rodydavo, kad žmogus gedi“, – priduria etnologas.
„Išskirtinis mūsų tautos paprotys yra raudos, kurios Dzūkijos regione buvo išlikusios beveik iki mūsų laikų. Raudos – toks improvizacinis garsiai balsu išreiškiamas gailestis, kad reikia atsisveikinti su artimu žmogumi. Jis išgiedamas poetiniais simboliais, pavyzdžiui, ašaros kaip perlų vėriniai man byra.
Dr. Jonas Basanavičius yra surinkęs daug raudų į leidinuką, nes jų tuo metu dar buvo gausu. Šį paprotį mums priminė per Sausio 13 dienos aukų laidotuves Veronika Povilionienė, taip pagerbdama mūsų laisvės gynėjus. Šis paprotys Dzūkijoje dar kai kur tebėra. Kartais galima nuėjus į kapines išgirsti, kai balsu raudama prie kapo“, – sako Libertas Klimka.
