Netgi ciniškas XXI amžius, nepalikęs žmogui beveik jokių neabejotinų tiesų, tausoja tikėjimo vertybes.
Religinio išgyvenimo poreikis, veržimasis pažinti pasaulį – labiau ir tikriau negu empiriniu būdu – tebėra virpulingai aktualus šiuolaikinei asmenybei. Tačiau šventumo patyrimo raiška, pajautimas ir atspindys meno kūriniuose – visiškai kitoks. Sakralinės muzikos festivalio, kuris yra nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" dalis, šiuolaikinės muzikos ciklo renginiuose esate kviečiami patirti naujai atsiveriantį, persvarstomą, kitomis formomis besiskleidžiantį šventumą.
Spalio 15 d. ciklas bus pradėtas Algirdo Martinaičio oratorija-misterija „Šv. Pranciškaus Kryžiaus paslaptys", kurioje modernia muzikos kalba atgims archajinėse antifonose pasekta biblinė legenda.
Taip pat šį mėnesį (28 d.) turėsime galimybę įsiklausyti į stulbinamą šventosios muzikos metamorfozę. Koncerte „Da pacem, Domine" skambėsiančius grigališkuosius choralus ir Arvo Pärto bei Helenos Tulve kūrinius skiria tūkstantmetis, per kurį muzikos kalba patyrė daugybę radikalių permainų. Estų ansamblis „Vox Clamantis" bei solistai Tanielis Kirikalas ir Charles‘is Barbier, nepriekaištingai paisydami stiliaus, pilnatviškai atskleidžia didžiulę distanciją tarp „kadaise" ir „dabar", per kurią pakito absoliučiai viskas, išskyrus dieviškumo įkvėptų garsų grožį.
Lapkričio 15-osios popietę Vilniaus katalikybės širdyje, Arkikatedroje bazilikoje, Balys Vaitkus vargonuos Olivier Messiaeno „Les corps glorieaux" („Šlovingieji kūnai"). Tai mažai žinomas ciklas vargonams, Lietuvoje atliktas vos keletą kartų, tačiau įspūdingai reprezentuojantis ryškų Messiaeno religinės muzikos stilių.
Kad ir kokios lemtingos permainos įvyktų muzikos kalboje, katalikiškoji muzikos tradicija pasitelkia vis tuos pačius, regis, savaime sakralius instrumentus: vargonus, chorą... Lapkričio 29 d. choro „Jauna muzika" (vad. Vaclovas Augustinas) kaip tik parengtas puikus šiuolaikinės sakralinės muzikos chorui vėrinys, sudarytas iš šiuolaikinių amerikiečių, lenkų, anglų bei lietuvių kompozitorių kūrybos. Liudijamas nuostabus faktas, kad sakralinis išgyvenimas tebėra aktualus kūrybinis objektas, ir daugeliui kūrėjų – pagrindinė tema.
Tą patį skelbia ir poezijos, muzikos bei dailės ciklas „Gailestingumo miestas". Jis pakvies regėti ir girdėti Vilnių – krikščioniško stebuklo bei piligrimų miestą, sustingusį vaizdiniais Ievos Babilaitės-Ibelhauptienės parodoje „Švytintis Vilnius", apdainuotą žodžiais Elvyros Kučinskaitės knygoje „Švytintis Vilnius", skambantį Antano A. Jonyno ir Edmondo Kelmicko deklamacijose, virtusį romansų apie Vilnių, dainuojamų Sauliaus Bareikio, Olego Ditkovskio, Andriaus Kulikausko, melodijomis ir eilėmis... Lapkričio 20 ir 22 d. vyksiantys įvairių menų susibūrimai aplink sakralinio Vilniaus motyvą apibendrinami 2010 m. sausio 8 d. „Post skriptum", kuriame Elvyros Kučinskaitės poetines meditacijas lydės Gedimino Gelgoto muzika , įkvėpta „Švytinčio Vilniaus".
Gruodžio 3–10 dienos skirtos Vilniaus religinių bendruomenių vakarams. Vilniaus bažnyčios – atviros kitatikiams. Žydai, sentikiai, naujieji krikščionys, evangelikai liuteronai, stačiatikiai nuo seno gyvena Vilniuje pagal savo papročius, turtina šį miestą savitomis kultūromis, turi savo būtį ir istoriją jame. Kitokių tradicijų pažinimas, galimybė girdėti kitų bendruomenių giesmes – taip pat vienas iš šiuolaikinio pasaulio fenomenų. Pažinimas, suartėjimas, supratimas yra vienintelis kelias, kuriuo einant įmanu siekti šventumo esmių.
Laima Slepkovaitė
