Turbūt visi žinome garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren ne mažiau garsų pasakų personažą Karlsoną, bet ar žinome, kas yra parasparnis? Pasirodo, šie du dalykai yra glaudžiai susiję.
Visais laikais žmones viliojo galimybė pakilti į dangų ir skristi tarsi paukščiams. Ko tik tam tikslui nebuvo išrasta: ir oro balionai, ir dirižabliai, ir sklandytuvai, ir lėktuvai, ir sraigtasparniai, ir malūnsparniai, ir dar daug kitų.
Naujausias išradimas – motorizuotas parasparnis, kurio pats paprasčiausias apibūdinimas skambėtų taip: tai parasparnis kartu su varikliu, kuris tvirtinamas prie pilotų nugaros, dėl ko pastarieji dažnai vadinami karlsonais.
Vis dėlto vedami smalsumo ir norėdami plačiau sužinoti apie parasparnius ir parasparnių sportą kreipėmės į Ultralengvų orlaivių pilotų federacijos viceprezidentą Renatą Samulėną.
Parasparnių sportas populiarėja
- Kas išvis yra tas parasparnis? Kokios jo ypatybės? – „Balsas.lt“ paklausė R. Samulėno.
- Pirmiausia reiktų pasakyti, kad yra du parasparnių tipai – bemotoriai ir motorizuoti. Paprastas parasparnis nedaug kuo skiriasi nuo parašiuto, tuo tarpu motorizuotas turi variklį, kuris yra dedamas arba ant nugaros, arba ant triračio vežimėlio, į kurį sportininkas įlipa.
Parasparniai būna skirti vienam ar dviem žmonėms – vienviečiai ir dviviečiai. Jei parasparnis yra be variklio, juo patogiausia pakilti nuo kalnuotų vietų, o su motorizuotu parasparniu užtenka įsibėgėti lygioje vietoje ir tau nereikia jokių papildomų priemonių, taigi tada esi pats sau šeimininkas.
Galima sakyti, kad parašiutas evoliucionavo į paprastą parasparnį, iš kurio vėliau atsirado ir motorizuotas parasparnis.
- Kaip ir kada parasparnių entuziastų atsirado Lietuvoje? Kiek metų šis ekstremalus sportas jau gyvuoja mūsų šalyje?
- Jeigu kalbėsime apie motorizuotus parasparnius, tai jais Lietuvoje jau skraidoma bemaž 15-a metų. Tai pats jauniausias ir pats pigiausias motorinio skraidymo būdas, todėl natūralu, kad jo populiarumas auga kiekvienais metais.
Nei brangu, nei pavojinga
- Kiek Lietuvoje iš viso yra motorizuotų parasparnių klubų? Kiek žmonių užsiima šiuo sportu?
- Dabar veikia keturi motorizuotų parasparnių klubai, iš kurių pats didžiausias yra „Penktasis vandenynas“ – jam priklauso apie 50 narių. O iš viso mūsų šalyje motorizuotais parasparniais licenciją skraidyti turi apie 100 žmonių.
Be abejo, skraidančių galbūt yra ir daugiau, bet tai mėgėjai, kurie neišėję jokių mokymo kursų viską bando patys. Neretai tokie jų bandymai baigiasi labai liūdnai. Štai prieš porą savaičių garsus motokrosininkas Oskaras Agafonovas nesėkmingai mėgino pakilti į orą ir žuvo. Tiesa, jis skrido ne parasparniu, o parašiutu.
Bėda ir yra tai, kad kai kurie žmonės per daug pasitiki savo jėgomis ir pirmiausia įsigyja įrangą, o tik paskui bando ją praktiškai panaudoti. Nors skristi parasparniu nėra jau labai sudėtinga ir praktiškai viską galima išmokti per vieną savaitę, bet vis tiek reikia turėti tam tikrų įgūdžių. Tas tariamas parasparnių paprastumas kaip tik ir gali sudaryti klaidingą įspūdį bei pakišti koją.
- Kaip supratome, tai pavojingas sportas. O ar jis brangus?
- Kaip minėjau, iš aviacijos sportų tai pats pigiausias. Visą naują parasparnio įrangą galima įsigyti už maždaug 18-20 tūkstančių litų, bet galima pirkti ir ne naują, o naudotą, tada išlaidos bus dar mažesnės.
O dėl pavojingumo taip pat ne visai norėčiau sutikti. Matote, čia tas pats, kaip ir su automobiliais. Jei laikysiesi taisyklių ir viską darysi teisingai, rizika bus minimali, bet jei lėksi pametęs galvą ir nepaisysi jokių taisyklių, pavojus bus didelis.
Skraido ir neįgalieji
- Kas svarbiausia šiame sporte – ištvermė, fizinis pasiruošimas, patirtis ar technika?
- Sakyčiau, kad svarbu viskas po truputį. Ypatingo fizinio pasiruošimo nereikia, visa įranga sveria iki 25 kilogramų, tad tiek dar reikia sugebėti pakelti. Turbūt svarbiausia žinios ir įgūdžiai. Juk net neįgalieji skraido parasparniais ir ne tik savo malonumui, bet ir dalyvauja varžybose.
Parasparnių sporte vienas pagrindinių faktorių yra oro sąlygos. Neretai net varžybos būna nukeliamos dėl nepalankaus oro. Parasparnis - tai ramių orų paukštis, juo skrendant jaučiasi kiekvienas virptelėjimas, todėl, kai pučia stiprūs vėjai, geriau neskristi.
- O kiek aukščiausiai parasparniu galima pakilti ir kiek toliausiai nuskristi?
Jei neklystu, pasaulio rekordas motorizuotu parasparniu į aukštį yra apie 6 kilometrus, o į tolį – apie 1057 kilometrus. Bemotoriu parasparniu vienam ispanui yra pavykę nuskristi 507 kilometrus.
Lietuviai skina medalius net tarptautinėse varžybose
- Ar Lietuvos sportininkai dalyvauja tarptautinėse parasparnių varžybose? Kaip jiems sekasi?
- Taip, dalyvauja, bet pradėjo tai daryti neseniai. Kadangi šiame sporte tenka dažniausiai tenka verstis iš savo lėšų, į varžybas, vykstančias tolimose šalyse, nuvykti ne visada yra galimybių. Bet šiemet Europos čempionatas vyko Lenkijoje, tad ten dalyvavo net 17-a lietuvių. Vienam iš jų net pavyko iškovoti bronzos medalį.
Kadangi Lietuvoje yra tik dvi sporto šakos – krepšinis ir ne krepšinis, pasiekti gerų rezultatų ne krepšinyje yra labai sudėtinga. Vis dėlto galime pasigirti, kad 2007-ais metais parasparnio pilotas iš Lietuvos tapo pasaulio čempionu.
Kasmet vyksta ir Lietuvos pirmenybės, kuriose varžosi apie 20 dalyvių – kur kas mažiau nei žmonių, turinčių licencijas skraidyti motorizuotais parasparniais. Bet tai suprantama, nes ne daugelis nori ne dalyvauti varžybose, o tiesiog pasimėgauti skrydžiu.
- O kokiose rungtynėse yra varžomasi?
- Išskiriamos trys populiariausios skrydžių rūšys: navigacijos (maršrutinė), pilotavimo technikos ir kuro ekonomijos.
Žiūrovams patraukliausia yra pilotavimo technikos rungtis, nes tada parasparniai skrenda arčiausiai žemės ir yra gerai matomi. Tuo tarpu kitos dvi rungtys nėra tokios patrauklios, nes parasparniai skrenda pakankamai aukštai.
Maršrutinė rungtyje yra varžomasi pagal iš anksto sudarytą maršrutą ir reikia nuskristi kuo tolesnį atstumą, pilotavimo technikos rungtyje pilotai demonstruoja savo technikos įgūdžius ir turi nutūpti į tam tikrą konkrečią vietą o kuro ekonomijos rungtyje reikia arba nuskristi kuo toliau, arba išsilaikyti ore kuo ilgiau su tam tikru kiekiu kuro.
Tiesa, galiu nuraminti, kad tai nėra pavojinga, nes net jei kuras baigiasi, parasparnis saugiai nusileidžia, nes yra beveik kaip parašiutas. Beje, parasparniai, kurios mes kartasi mėgstame vadinti padangių motoroleriais, išvysto maždaug iki 60 kilometrų per valanda greitį.
Parasparniais ieškoma dingusių žmonių
- Kuriose pasaulio šalyse parasparnių entuziastų yra daugiausia ir kada iš viso atsirado ši sporto šaka?
- Bemotorių parasparnių entuziastų daugiausiai yra kalnuotose valstybėse, o motorizuotų parasparnių sportas pats populiariausias yra Ispanijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje.
Pats sportas atsirado daugiau nei prieš 20 metų, kai prancūzai, eksperimentuodami su parašiutais, sukūrė naują parašiutizmo atmainą. Beje, yra vienas pagrindinis parašiutų ir parasparnių skirtumas – parašiutai yra skirti tik nusileisti, o parasparnis turi net tris funkcijas: ir pakilti, ir skristi, ir nusileisti.
- O ar tiesa, kad parasparniai naudojami ne tik sportui ar pramogai, bet ir dingusių žmonių paieškai?
- Taip, kartais iš policijos sulaukiame prašymų padėti surasti dingusius asmenis. Bene paskutinis toks atvejis buvo prieš metus, kai 2007 metų gruodžio mėnesį parasparnių pilotai, skrisdami vos 5 metrų aukštyje, Pasvalyje, Lėvens upėje, rado prieš dvi savaites dingusio skenduolio kūną.
AFP/Reuters/Scanpix nuotr.
www.paramotors.lt nuotr.
