Tad kas pasikeitė Lietuvos siuntinių rinkoje? Ir kuo šiandien skiriasi Lietuvos vartotojo siuntimo įpročiai nuo Vakarų Europos gyventojo?
Tradicinis kelias
Pradėkime nuo tradicinių pašto skyrių. Per pastaruosius kelis dešimtmečius dalis jų gerokai pakeitė savo veidą ir atsinaujino. Kita vertus, pasitaiko ir tokių vietų, į kurias užsukus pasijunti tarsi laikas būtų pradėtas skaičiuoti atgal. Nuo sovietų laikų nepasikeitęs interjeras, šypseną vargiai išspaudžiančios darbuotojos ir eilės, panašios į tas, kurios anuomet susidarydavo prie apelsinų. Ypač mėnesio pabaigoje, kai prie naujų technologijų sunkiau priprantantys gyventojai į pašto skyrius traukia mokėti mokesčių „už butą“.
Siuntinius tradiciškai galima išsiųsti ir iš autobusų stoties. Kita vertus, retas šiais laikais turi laiko važiuoti nemenką atstumą iki stoties vien tam, kad pasiimtų ar išsiųstų siuntinį. O tie, kurie visgi tam ryžtasi, ko gero, nepaskaičiuoja, kad tai kainuoja ne tik daugiau laiko, bet ir pinigų. Prie mokesčio už siuntinį iš karto galima pridėti išlaidas transportui.
Dar vienas pastebimas tradicinio pašto trūkumas – darbo laikas, kuris dažniausiai baigiasi, iki prie jo spėja atsirasti dirbantieji įprastinėmis darbo valandomis. Tiesa, gera išimtis, bent jau sostinėje, yra didžiuosiuose prekybos centruose veikiantys pašto skyriai. Jie dirba tiek, kad į juos gali suspėti ir viršvalandžius dirbantys piliečiai.
Žinoma, tradicinio pašto nereiktų nuvertinti – jis, kiek įmanydamas, bando prisivyti šiuolaikines naujoves. Siuntas galima sekti internete, jas atsiimti įmanoma ir ne tik iš darbuotojų rankų, bet ir daugiau nei dešimtyje modernesnių siuntų terminalų ir pan. Pasitelkė automatus
Jeigu jau praklabome apie rinkos naujienas, verta paminėti pastaruoju metu Lietuvoje vienas po kito dygstančius paštomatus. Tai didelės automatizuotos „dėžės“, iš kurių galima atsiimti ir į jas įdėti siuntinius. Pranešimą, kur atsiimti siuntinį, vartotojas gauna SMS žinute, kaip ir specialų kodą, kurį, norėdamas jį „ištraukti“ iš tokio automato, turi suvesti.
Tokiu būdu siuntinį atsiimantis žmogus neabejotinai išvengia susidūrimo su iš „anų laikų“ užsilikusiomis pašto darbuotojomis, jam nereikia laukti eilėje. Kita vertus, prie šiuolaikiškų technologijų vartotojai pripranta ne taip greitai. Investicijos į vieną tokį paštomatą jų diegėjams siekia ne vieną dešimtį tūkstančių litų, o ar konservatyvūs lietuviai į juos nepažiūrės įtariai ir pradės aktyviau naudotis – parodys tik laikas. Be to, koją gali pakišti ir abejonės dėl siuntinių laikymo sąlygų. Paštomatai stovi lauke, todėl neaišku, ar juose gavėjų laukiančių siuntinių neveikia klimato sąlygos. Juk neretai gavėjas siuntinį atsiima vėliau negu per dieną. O kai lauke plius 30 arba minus 30 laipsnių, tai ir geležinėje dėžėje gali būti labai karšta ar šalta. Tad nepaisant visų garantijų, įtaresniam vartotojui kyla klausimas: „Ar saugomas tokiomis sąlygomis mano siuntinys nebus sugadintas?“.
Siunčia iš ten, kur perka
Žinoma, daugelio namisėdų pasirinkimas yra siuntiniai, kurios pristato kurjeriai. Juk siunčiant tokiu būdu nereikia niekur kojos kelti. Kita vertus, trūkumas tas, kad tokiu būdu reikia derintis prie laiko, kuomet kurjeris gali atvykti ir jo laukti. Be to, kai kurie žmonės nemėgsta, kai kas nors – net ir kurjeris – pažeidžia jų privačią erdvę.
Vakarų Europoje paplitęs, o Lietuvoje dar tik pamažu diegiamas, dar vienas siuntinių gavimo ir siuntimo būdas. Vokiečiai ir prancūzai jau senokai įprato prekes siųsti ne iš pašto skyrių, o vietos, kur apsiperka ar tiesiog dažnai užsuka. Todėl kad šiose šalyse daugelyje mažų krautuvėlių veikia vadinamieji siuntų taškai. Taip nereikia specialiai ieškoti pašto skyriaus, o siuntinį galima išsiųsti ar atsiimti iš drabužių parduotuvės, gėlių salono ar net kirpyklos. Veikimo principas tas pats, kaip apsiperkant prekybos centre, kartu sumokėti komunalinius mokesčius.
Tokie siuntinių taškai neretai steigiasi ne didžiuosiuose prekybos centruose, bet mažesnėse, tačiau vietinių gyventojų pamėgtose ar geografiškai patogiose vietose įsikūrusiose įstaigose. Na, Lietuvoje pavyzdžiu galėtų būti kirpykla Žirmūnų mikrorajone, specializuotos vyno parduotuvės ar gėlių salonas Klaipėdos senamiestyje. Privalumas tas, kad įstaigos, kuriose veikia tokie siuntų taškai, paprastai dirba ilgiau už tradicinius pašto skyrius ir yra arčiau namų. Be to, ypač didžiųjų Europos miestų gyventojai jau spėjo suprasti – įsikūrę mažesnėse parduotuvėse, siuntų taškai leidžia išvengti ilgų eilių. Jeigu darome prielaidą, kad lietuvių siuntimo poreikiai tik auga, o siuntinių rinka plečiasi – ši europietiška siuntimo tradicija gali būti perkelta ir į Lietuvos miestus.
Žinoma, vieno atsakymo, koks būdas kiekvienam geriausias siųsti ir gauti siuntinius, nėra. Kaip sakoma – geriau vieną kartą pabandyti, negu šimtą kartų išgirsti.
