Sako – išmokyk beprotį Dievui melstis – anas kaktą prasiskels. Tik tokia mintis ateina į galvą skaitant didžiausios Lietuvos naujienų agentūros direktoriaus „srutų suvestines“. Jo asmenvardžius jau net ištarti baisu, nes anas baisiai iškilus ir etiškas iki sterilumo – visus gali pamokyti pilietiškumo, gerų manierų, profesionalumo. Visus visiems apskųsti ir tuo nepaliaudamas girtis.
Dar ne taip seniai, mojuodamas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nutarimais, ponas kalė prie gėdos stulpo ir atskirus žurnalistus, ir ištisas televizijas, šaukėsi prokurorų pagalbos vieną iš jų net visai uždaryti. O kai ta pati komisija neseniai nutarė, kad su etika nėra suderinamas ir jo paties į eterį išspjautas, o po to bailiai išimtas kitų apšaukimas prasigėrusiais, apsišlapinusiais ir prostitutėmis bei linkėjimas (kad ir profesiniu aspektu) padvėsti nuo ŽIV – Lietuvos etikos ir skaidrybės etalonas staiga viešai suabejojo komisijos formavimo principais.
Dėl vieno visgi lenkiu galvą prieš šitą žmogų, kurio profesinės ir etinės savybės, matyt, tinka didelės naujienų agentūros savininkams. Giriu ir žaviuosi darbštumu. Nuo naujų metų pirmos dienos sėdėti ir be atvangos atnaujinti „srutų registrą“ – tikrai socialistinio darbo didvyrio laurų vertas dalykas. Negali būti, kad tai vien tik dėl nelabai vykusio ir visai neskanaus „snukiaknygės“ eilėraštuko, kuriame Algis Ramanauskas nuskriaudė tobuląjį direktorių. Tai turi būti misija. Gyvenimo kova. Ne veltui etikos guru save laikantis personažas išėjo komsamolo aktyvisto mokyklą. Juk dėl kilnios idėjos, iš nuoširdaus pašaukimo ir kakučiuose kapstytis visiškai nesmirda. Spėju, kad Lietuvoje diegiant socialistinę tvarką ir statant kolchozus bei dorojantis su šių projektų priešais su tokiu pat pamišėlišku entuziazmu bei Elmo šviesomis veizoluose prie atitinkamų sąrašų darbavosi ne vienas uolus „komsamolcas“. Tik jiems pasisekė labiau – tuos sąrašus buvo kam paduoti ir iš ko tikėtis ordino arba svetimo turto gabaliuko. Kas pirks iš žiniasklaidos priemonės į fekalijų sąvadą mutavusį internetinį kampelį – nelabai aišku. Bet tai dar labiau skatina žavėtis jau minėtu darbštumu.
Buvęs Valstybės saugumo departamento liūdnos atminties direktorėlis kitados buvo pasiuntęs Seimą „kantop“, kai nukąsdamas pacitavo klasiką, aš manyčiau, kad dabar visiškai legitimu bus siųsti „račop“ visus, kurie prieš veidrodį įsikalbėjo turį kilnią misiją. Tai, gink Dieve, ne pasiuntimo velniop analogas – tai komandiruotė pradedantiems misionieriams – pasisemti patirties bei dvasingumo. Visi, kas jaučiasi turį misiją, tiesiog privalo ten pasistažuoti.
