Parlamentaras Arvydas Anušauskas ne vienerius metus tyrinėjęs partizanų kovas sako, kad potencialus agresorius yra atgrasomas tam tikromis priemonėmis apie kurias jis gali žinoti, pasipriešinimo grupelių kūrimas yra būtent toks atvejis.
Turime istorinę patirtį
„Kalbame apie nekonvencines karines priemones, tai yra pasipriešinimo grupeles, kurios būtų aprūpintos XXI amžiaus technologijomis: bepilotėmis skraidyklėmis, priemonėmis, kurios padeda atremti kibernetines atakas ir taip toliau. Žinomą tą ataskaitą galima kritikuoti, siūlyti savo modelį, aš jau girdėjau kritikos balsų. Kalbama apie tai, kaip visą tai būtų galima suvaldyti, inkorporuoti. Visgi reikalas tas, kad nekonvencinių pajėgų naudojimas efektyviausias tada, kai jis decentralizuotas. Grupės turi veikti savarankiškai, nebūti valdomos iš vieno centro. Tai rodo ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių patirtis. Decentralizuotos grupės kelia grėsmę, tai puikus atgrasymo elementas, todėl tai gali būti kuriama ir vystoma“, – svarstė A. Anušauskas.
Anot jo, apie galimybes išnaudoto tokį (pasipriešinimo grupelių) potencialą yra kalbėta jau senokai. „Aš pats prieš daug metų rengiau apžvalgą apie antipartizaninius metodus, istorines patirtis ir tai, kaip tam tikrus dalykus galima pritaikyti XXI amžiuje. Domėjimasis buvo, todėl „Rand" korporacijos ataskaita nėra tuščioje vietoje“, – kalbėjo parlamentaras.
Karas šiame amžiuje yra kitoks, nei 1940 metais, bet, pasak istoriko, dabartiniams laikams būtų galima pritaikyti maskavimą, slėpimąsi nuo priešininkų, bunkerių statybą.
„Tie dalykai yra pritaikomi, o pridėtume naujausias technologijas būtų dar geriau. Visgi mes kalbame ne tik apie kovą miške, kaimuose, o apie pasipriešinimo celes, grupelės miestuose“, – svarstė A. Anušauskas.
Jis pripažino, kad idėja kovoti nekonvencinėmis priemonėmis yra kritikuojama, bet svarbu suvokti, kad tokio tipo pasiruošimas taip pat yra ir atgrasymas ir žinutės siuntimas.
„Žinojimas, kad yra žmonių, kurie apie pasipriešinimą galvoja neužsidėję rožinių akinių, mato dalykus, tokius, kokie jie yra – svarbu“, – svarstė parlamentaras.
Anot jo, „Rand" korporacijos ataskaitas reiktų vertinti rimtai, nors yra buvę dalykų su kuriais kiti ekspertai nesutiko, tarkime, ataskaita apie tai, jog Rusijos ginkluotosios pajėgos Baltijos šalių sostinės užimtų itin greitai.
„Esu pats kritiškai žvelgęs į ataskaitą, kurioje buvo sakoma, jog Baltijos valstybių sostines galima užimti per trumpą laiką. Tai buvo teoriniai pasvarstymai, kurie praktikoje atrodytų gerokai sudėtingiau, vienas tokių pavyzdžių – Rusijos pažadas užimti Čečėnijos sostinę per porą valandų, nors, kaip žinoma, karas truko kelis metus“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Būtų aukų
Politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas Giedrius Česnakas sako, kad iniciatyva kurti pasipriešinimo grupeles yra normali, nes įvykus konfliktui ir skaičiuojant potencialaus priešininko technologinį ir žmonių pranašumą, kai būtų svarstoma sugriauti visą valdymo struktūrą, toks pasipriešinimo modelis taptų patrauklus.
„Tai leistų iš agresoriaus „atimti“ pergalę, nes nebūtų galima pasakyti, kad laimėjo, kol vyksta pasipriešinimas. Žinoma, pats pasipriešinimas vyktų ne miškuose, bet miestuose. Karo technologijose svarbiausia yra kontroliuoti miestus, bet koks priešinimasis miškuose būtų neefektyvus dėl technologinio pranašumo. Taigi, tokių grupelių veikimas yra būtinas ir tą idėją verta palaikyti. Tiesa, 15 tūkst. žmonių gal daugoka, bet svarba ugdyti lyderius, kurie geba organizuoti ir vykdyti pasipriešinimą be jokios aiškios valdymo struktūros, tampa vis svarbesniu uždaviniu valstybėms, kurios neturi technologinio pranašumo arba yra mažesnės“, – kalbėjo politologas.
Pasak G. Česnako, mes turime istorinę patirtį kovoti būtent tokiais būdais ir tai atgrasytų priešininkus tiek, kiek jie būtų pasirengę sukelti nuostolių puolamos valstybės civiliams gyventojams.
„Tai, ką mes matėme Sirijoje, leidžia manyti, kad rusai besipriešinančius ir įsitvirtinusius miestuose tiesiog bombarduoja. Taigi, pasipriešinimas gali būti tiek efektyvus, kiek priešininkas nori sukelti nuostolių civiliams ir akivaizdu, kad Rusija į tai nelabai atsižvelgia“, – svarstė G. Česnakas.
Jei prisiminsime Rusijos vykdytas karines kampanijas, karus Sirijoje ar Čečėnijoje, tai pastarojoje Rusijos griaunamoji galia buvo didžiulė, sostinė buvo sulygintas su žeme. „Čečėnai nekonvenciškai priešinosi, todėl pirmasis Čečėnijos karas Rusijai nebuvo sėkmingas, visgi mes turime suprasti, kad tokio pasipriešinimo atveju civilių aukos gali būti didelės“, – svarstė politologas.
Neturėtų reikiamo efekto
Saugumo specialistas Gražvydas Jasutis sako, kad tokių grupelių kūrimas būtų teigiamas ir gal veiksmingas dalykas, bet mažos grupuotės, jei vyktų rimtas konvencinis konfliktas, nieko nepadarytų.
„Jei puolimas būtų iš Kaliningrado ar Minsko pusės ir žiūrėsime į konvencinės ginkluotės persvarą, tai puolimo mašina eitų ir nueitų. Mažos grupuotės tokiu atveju poveikio neturėtų. Ilgalaikėje perspektyvoje mažos grupuotės galėtų trukdyti įgyvendinti karinius, politinius ar socialinius planus toms jėgoms, kurios mėgintų okupuoti kraštą“, – svarstė specialistas.
Visgi jis įsitikinęs, kad tokie gynybos ir atgrasymo būdai turėtų būti svarstomi, nes tai vienas iš variantų priešintis.
„Mūsų istorija liūdna, taip, pasipriešinimas vyko, bet praktinės naudos jis daug neatnešė. Visgi pilietinio pasipriešinimo ir istorijos prasme tai buvo labai sėkmingi dalykai. Žinoma, mums trūko karinės ir politinės paramos, o tai ir sužlugdė pasipriešinimą. Pasipriešinimo grupių kūrimas ir yra istorija, bet trumpoje perspektyvoje tam nėra didelės prasmės“, – sakė saugumo ir gynybos specialistas.
