Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų tarybos posėdyje užsienio reikalų G. Landsbergis teigė, kad būtų teisinga labiau įgalinti Galimybių pasą. „Pasiskiepiji – eini į barą, pasiskiepyji – eini į biblioteką, pasiskiepiji – gauni paslaugų: eini į baseiną, į sporto klubą, kur tau patinka“, – anksčiau kalbėjo jis.
Kitu atveju, anot jo, nesiskiepiję žmonės visuomenei kelia pavojų.
COVID statuso žinojimas – vertybė?
Aptardamas G. Landsbergio siūlymą su naujienų portalu tv3.lt infektologas, profesorius Saulius Čaplinskas sako, kad kalbėti reikia ne apie tai, kokių paslaugų negaus neturintys Galimybių paso, bet COVID statuso žinojimą žmonėms įdiegti kaip vertybę, kuri leistų nuspręsti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
„Kai eina kalba apie Galimybių pasą, tai aš noriu priminti, kad dar praėjusių metų balandžio mėnesį kalbėjau apie tai, kad reikia sudaryti paslaugą žmonėms, norintiems sužinoti savo COVID statusą, kad jie galėtų atitinkamai priimti sprendimą, kaip elgtis – ar išsitirti dėl antikūnų, ar išsitirti dėl antigeno, ar PGR. Buvo kalbėta, kai skiepų dar nebuvo.
Dabar COVID statuso žinojimas ir galimybės dar labiau prasiplėtė – visi gali pasiskiepyti. Daug žmonių yra persirgusių, nors jiems silpsta imunitetas. Vėlgi, svarbu žinoti, kiek liko to imuniteto“, – dėstė jis.
S. Čaplinsko teigimu, tam tikrose veiklose, profesijose visąlaik buvo tam tikri sveikatos reikalavimai, reguliarūs patikrinimai.
„Turbūt niekam nekyla abejonių, kad mokykloje ar darželyje mokytojas su atvira plaučių tuberkulioze negali dirbti su vaikais. Tai tam tikroje situacijoje turi būti bendras suvokimas, kad žmogus suprastų, kodėl tai yra vertybė žinoti savo COVID statusą ir atitinkamai mažinti riziką yra logiška“, – toliau pasakojo S. Čaplinskas.
Nepasiskiepiję žmonės kelią pavojų?
Infektologas, profesorius Vytautas Usonis sako, kad kalbant apie atsisakančius skiepytis, pirmiausia reikia iškelti klausimą, kodėl visuomenė toleruoja, kad kažkas sąmoningai nesiskiepija ir kelia pavojų ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikatai.
„Lygiai tą patį ir apie testavimą galime pasakyti. Jeigu žmogus atsisako skiepytis ir atsisako testuotis, tai toks asmuo kelia pavojų aplinkiniams. Tai yra visuomenės klausimas, kiek visuomenė tokią situaciją toleruos, kad dalis žmonių nesilaiko visuomenės gyvenimo normos“, – sako profesorius.
Anot jo, nesilaikantiesiems turėtų grėsti administracinės baudos. Jis pateikia pavyzdį: važiuojant transporto priemone privaloma užsisegti saugos diržą.
„Jeigu vairuotojas neužsisega saugos diržo, tai už tai yra numatyta administracinė poveikio priemonė, nors saugos diržas yra tik vieno žmogaus reikalas. Jeigu aš neužsisegsiu saugos diržo, tai aš galiu susižaloti, nors kitiems grėsmės nekeliu. Tačiau reikia suprasti, kad vakcinos atsisakymas nėra tik vieno žmogaus saugumo reikalas, bet toks žmogus kelia pavojų aplinkiniams“, – teigia V. Usonis.
Abejoja, kad griežtos priemonės pasiteisins
Be administracinių baudų skyrimo, Galimybių paso privilegijų buvo kalbėta ir apie apmokamas paslaugas atsisakantiems skiepytis nuo COVID-19.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius šią savaitę sakė, kad reikia „nebesubsidijuoti neatsakingumo“.
„Todėl labai kviečiu tai atšaukti, pasakyti labai aiškiai, kad šiandien ne testavimas yra priemonė kovai su kovidu, ne tie šiupeliukai ir šluotelės, bet ekskavatoriai, didelės priemonės – vakcina yra tai, ką žmonija išrado“, – dėstė Vilniaus miesto meras.
Tokį R. Šimašiaus pasiūlymą S. Čaplinskas vertina gana kritiškai. Infektologo nuomone, pandemijos valdymo priemonės turi būti savalaikės, tikslinės, taikomos reikiama apimtimi ir palaikomos žmonių.
„Kad žmogus staiga pakeistų savo nuostatas, jei jam jau kažkodėl susiformavo nuostata nesiskiepyti, tai jeigu jam yra susikaupusi masė neatsakytų klausimų, kodėl reiktų skiepytis, tai prievarta galėtų iššaukti atvirkštinę reakciją.
Tai reiktų pradėti ne nuo prievartos, o nuo motyvacijos. Tam, kad atsirastų motyvacija, elgesys turi tapti vertybe“, – sako S. Čaplinskas.
Kalbėti tik apie galimybes norintiems pasiskiepyti, profesoriaus nuomone, neužtenka: „Reikia, tai dar būtų priimtina. Kalbėti reiktų apie paslaugos priimtinumą“, – priduria jis.
Kas tie žmonės, kurie nesiskiepija?
S. Čaplinskas taip pat iškelia klausimą, ar pandemijos suvaldymo akivaizdoje sprendimų priėmėjai domėjosi, kas yra tie žmonės, kurie nesiskiepija, ar žino jų priežastis – kodėl skiepai jiems nepriimtini.
„Dabar elgiamasi tuo principu – jeigu reikės tavo nuomonės – aš ją pasakysiu. Tačiau ar dėl to, kad jiems kyla klausimų, ar tik dėl to, kad jie negalėjo gauti atsakymų, žmonės nesiskiepija, kai dabar tai gali padaryti, vakcinų užtenka. Jeigu mes atvešime skiepą prie durų, bet neklausime, ar atidarys žmogus tas duris, kai atvešime tą skiepą, tai čia ir yra visa esmė.
Bet jau traukinys yra nuvažiavęs, iš esmės „pralošta“ komunikacija socialinėje erdvėje, socialinėje komunikacijoje, tai dabar atstatyti žmonių pasitikėjimą, kad tai taptų vertybe, bus sudėtinga ir užtruks daug laiko“, – dėsto S. Čaplinskas.
Jam antrina ir V. Usonis, sakydamas, kad ne pirmą kartą pasaulis susidūrė su pandemija: „Ir raupai, ir poliomielitas – tos infekcijos buvo suvaldytos. Iš esmės, pandemijos suvaldymo priemonės yra žinomos, todėl diskusija turi vykti apie tai, kaip surasti veiksmingą būdą visuomenės susidomėjimui skiepams pritraukti“.
Lietuvoje mažiausiai vieną skiepą nuo koronaviruso yra gavę beveik 50 proc. žmonių.
