Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja Jūratė Karosienė pabrėžia, kad vandens žydėjimą sukeliančios melsvabakterės gali sukelti įvairias sveikatos problemas, pradedant nuo alerginių odos reakcijų ir virškinimo sutrikimų, iki rimtų lėtinių ligų, tokių kaip vėžys ar išsėtinė sklerozė.
Vandens žydėjimas – eutrofikacijos pasekmė
J. Karosienė paaiškina, kad vandens žydėjimus dažniausiai sukelia melsvabakterės. Jos teigimu, tai mikroskopiniai organizmai, laisvai plūduriuojantys vandenyje: „Melsvabakterės yra vieni seniausių mūsų planetos prokariotiniai organizmai, vykdantys fotosintezę.“
Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja sako, kad vandens žydėjimas yra geriausiai matoma vandens telkinių eutrofikacijos pasekmė.
„Vienas svarbiausių veiksnių, skatinantis vandens žydėjimą, yra azoto ir fosforo junginių, dar vadinamų maistinėmis medžiagomis, patekimas į vandens telkinius iš baseinų dėl intensyvios ūkinės veiklos, nesutvarkytų nuotekų valymo sistemų, buityje naudojamų cheminių priemonių.
Vandens telkinių praturtinimas maistinėmis medžiagos spartina eutrofikacijos procesus ir skatina nekontroliuojamą melsvabakterių augimą. Melsvabakterių augimui taip pat labai svarbus veiksnys yra temperatūra, todėl žydėjimai paprastai stebimi vasarą.
Žydėjimo metu melsvabakterės sparčiai dauginasi, formuoja santalkas ir vanduo tampa melsvai žalia spalvos. Karštomis vasaros dienomis, esant ramiam orui, ežeruose ar kituose vandens telkiniuose galima matyti vandens paviršiuje suformuotas melsvabakterių plėveles“, – apie vandens žydėjimo sukėlėjus kalba vyresnioji mokslo darbuotoja.
J. Karosienė įvardija, kad įprastai vanduo Lietuvos vandens telkiniuose žydi vasarą: liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai kuriuose vandens telkiniuose, pavyzdžiui Kauno mariose, vandens žydėjimai gali tęstis ir iki rugsėjo mėnesio vidurio:
„Kartais žydėjimus galima stebėti ir šaltuoju metų laiku, kai sparčiai pradeda augti šalčiui tolerantiškos melsvabakterės (rausvoji viburūnė, lot. Planktothrix rubescens), kurios nudažo vandenį, o kartais net ledą raudona spalva.“
Vandens paviršiuje matoma melsvai žalios spalvos plėvelė
Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja teigia, kad pirmiausia ar vanduo žydi galima nuspręsti vizualiai. Jei žmonės dažnai lankosi prie to pačio vandens telkinio, tai vandens žydėjimą gali išduoti pasikeitusi vandens spalva.
„Jei atvykstame prie nežinomo vandens telkinio ir matome vandenį melsvai žalios spalvos arba vandens paviršiuje matosi melsvai žalios spalvos plėvelė – vanduo žydi.
Norint įvertinti ar saugu maudytis, vieną iš paprasčiausių būdų yra pateikusi Pasaulinė sveikatos organizacija – atsargiai įbristi į vandenį iki kelių, stengtis, kad vanduo nesusidrumstų. Jeigu įsibridus nematome savo pėdos arba vos matome, geriau tokiame vandenyje nesimaudyti.
Maudytis žydinčiame vandenyje tikrai nepatariame, nes melsvabakterės sintetina ir į aplinką išskiria toksinius junginius, vadinamus cianotoksinais, kurie pasižymi skirtingu poveikiu organizmui ir yra pavojingi tiek žmogui, tiek gyvūnams. Tyrimais yra nustatyta, kad pasaulyje net iki 75 % žydinčių telkinių vanduo yra toksiškas“, – įspėja specialistė.
Toksiškas vanduo gali sukelti nepageidaujamų sveikatos pasekmių
J. Karosienė pasakoja, kad melsvabakterių cianotoksinų poveikis organizmui labai platus ir priklauso nuo cianotoksino sudėties ir koncentracijos vandens telkinyje. Cianotoksinai gali sukelti alergines odos reakcijas ar turėti kitokį poveikį:
„Išsimaudžius žydinčiame vandens telkinyje, gali sutrikti virškinimas, pasireikšti apsinuodijimo požymiai, bendras kūno silpnumas, galvos svaigimas, sunku kvėpuoti, dilgčioti galūnes. Kai kurie cianotoksinai kaupiasi organizme ir gali sukelti įvairias lėtines ligas (vėžį, išsėtinę sklerozę, paspartina Alzheimerio ligos progresą).
Be to, šie toksinai kaupiasi žuvyse ir kituose vandens organizmuose, kurie vartojami maistui. Todėl nerekomenduotume vartoti maistui žydinčiame vandens telkinyje sugautų žuvų, nes toksinai gali patekti į žmogaus organizmą.
Cianotoksinai dėl savo poveikio organizmui taip pat pavojingi naminiams bei laukiniams gyvūnams ir gali būti net jų mirties priežastimi. Lietuvoje žmonių mirčių atvejų, susijusių su vandens žydėjimais, nėra užfiksuota, tačiau pasaulyje registruota šimtai letalių atvejų.
Nusiskundimų dėl alerginių reakcijų po maudynių žydinčiuose Lietuvos vandens telkiniuose yra ne vienas. Todėl svarbu: elgtis atsargiai:
- nenardyti;
- plaukiant ar užsiiminėjant vandens sportu, stengtis, kad vanduo nepatektų pro burną ar nosį;
- neleisti gyvūnams lakti tokio vandens; žydinčiu vandeniu nelaistyti daržų;
- alergiški žmonės, maži vaikai ir senjorai turėtų būti ypatingai atsargūs.
Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad didžiausias pavojus žmogaus sveikatai kyla pasibaigus vandens žydėjimui. Kai melsvabakterės suyra, cianotoksinai patenka į aplinką. Būtent tuo metu cianotoksinų koncentracija vandenyje gali būti pati didžiausia ir išlikti iki dviejų savaičių.“
Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja teigia, kad norint išspręsti vandens žydėjimo problemą visų pirma reikia šalinti priežastį, kontroliuoti galimus rizikos veiksnius.
„Kiekvienas žmogus galėtų prisidėti siekiant mažinti maistinių medžiagų patekimą į vandens telkinius, pavyzdžiui, atsakingiau vartoti chemines medžiagas buityje, gerinti nuotekų valymo įrenginius, mažinti taršą žemės ūkyje.
Esame sukūrę specializuotus plaukiojančius prototipus, skirtus surinkti iš žydinčių vandens telkinių perteklinę melsvabakterių biomasę. Tinkamai ir laiku taikant šias priemones biomasės surinkimui, galima sumažinti maistinių medžiagų kiekį vandens telkiniuose, tuo pačiu sumažinam vandens žydėjimų riziką ir nuostolius“, – dalinasi J. Karosienė.