Taip yra dėl to, kad prisijungus Švedijai ir Suomijai, Aljansas imtų dominuoti Baltijos jūroje, sumenktų Kaliningrado srities apginamumas, Rusija turėtų perplanuoti, kaip ji apsaugos Sankt Peterburgą ir savo Šiaurės laivyno bazę.
G. Jasutis dėsto posovietinio saugumo kursus Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje, domisi saugumo sektoriaus reformomis, politinės transformacijos procesais ir terorizmu posovietinėje erdvėje.
Švedija ir Suomija svarsto galimybę formaliai tapti NATO narėmis, šių šalių sprendimo tikimasi artimiausiu metu. Lietuvos politikai tai priėmė kaip gerą žinią, o Kremlius, žinoma, ėmė piktintis ir grasinti branduoliniais ginklais. Ką tai reikš Rusijai geopolitine ir karine prasme, jeigu abi Šiaurės šalys galutinai nuspręs įstoti į NATO?
Pas rusus dominuoja supratimas, kad NATO yra priešas, reali karinė grėsmė arba kažkoks įkūnytas blogis. Tai fiksuota ir jų strateginiuose dokumentuose, o, kas blogiausia, tai užsifiksavo ir jų savimonėje. Kadangi jie apie NATO susiformavo tokį suvokimą, tai kiekvienas judesys, susijęs su Aljanso stiprėjimu, judėjimu į vieną ar kitą pusę natūraliai Rusijoje sutinkamas skeptiškai.
Žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, galbūt Švedija jiems nebūtų toks didelis skausmas, manau, kad didžiausia baimė jiems kyla dėl Suomijos prisijungimo. Tai jiems būtų labai didelis pralaimėjimas, net nežiūrint į Ukrainos karo baigtį. Dabar kodėl?
Žvelgiant iš Kremliaus perspektyvos, kadangi NATO yra priešas, labai stipriai pailgėtų Rusijos ir NATO sąlyčio sausumos siena. Suomijos sausumos siena su Rusija siekia 1340 kilometrų. Aišku, tos teritorijos nelabai apgyvendintos, galbūt palei tą sieną karinių bazių nepristeigsi, bet pats suvokimas, kad NATO, kaip organizacija, gauna dar papildomai 1340 kilometrų ilgio sausumos sieną su Rusija, jiems yra didelis galvos skausmas. Tai būtų punktas numeris vienas.
Kitas dalykas, jų Šiaurės laivyno bazė yra Severomorske. Jau ir taip ji netoli Norvegijos, kas irgi karine prasme jiems atrodo grėsmė, tai dabar dar viena NATO šalis su savo kariniais pajėgumais priartėja prie Severomorsko.
Jeigu eitume žemėlapiu truputį į apačią, jiems labai svarbu, kas bus su Sankt Peterburgu. Kaip ne kaip, tai jiems kultūros sostinė. Ir dabar jeigu Suomija tampa NATO nare, tai karine prasme Sankt Peterburgo apginamumas sumažėtų, o puolimo galimybė iš NATO pusės padidėtų. Manau, kad tai jiems yra svarbu ir šia prasme Suomijos narystė galėtų sulošti mūsų naudai.
Trečias dalykas, Suomijos prisijungimas Rusijai būtų pralošimas Ukrainos kare strategine prasme. Suomija visą laiką demonstravo finliandizacijos politiką, su Rusija turėjo dvišalį suvokimą dėl nesiginklavimo, dėl tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo. Suomija buvo tokia nuspėjama valstybė Rusijos atžvilgiu ir jos politika buvo šiek tiek kitokia nei kitų NATO ar Europos Sąjungos šalių. Dabar rusai gautų valstybę su aiškiai išreikšta nuomone. Šiuo atveju Suomija migruoja nuo finliandizacijos politikos prie tipiškos NATO valstybės su labai aiškia pozicija.
Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos šitie trys punktai geopolitiškai jiems nepriimti ir, aš manau, netgi karas Ukrainoje bei jo pasekmės rusams gali būti mažiau svarbu nei tai, kas vyksta jų Vakarų karinėje apygardoje, kur reikės iš naujo strateguoti ir peržiūrėti gynybos planus.
Suomijos ir Švedijos karinės pajėgos nėra labai didelės: Suomijos ginkluotąsias pajėgas sudaro virš 20 tūkst. karių plius rezervas, Švedijoje – irgi apie 20 tūkst. karių plius rezervas. Suomija turi totalios gynybos koncepciją ir į rezervą įtraukia vos ne milijoną žmonių. Rezervo galimybės kovoti gal ir kvestionuotinos, bet žvelgiant iš karinės pusės rusai gauna priešiškas pajėgas, prieš kurias reikia kažką pastatyti. Kadangi Rusija gyvena kaip geopolitinė įkaitė, kuri mato aplink priešus, tai jiems natūraliai reikės planuoti atsaką. Kai vyksta Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą ir dar rusai gauna Suomiją su Švedija, tai jiems yra geopolitinė katastrofa. Ir aš manau, kad tai yra labai gerai.
Jūsų požiūriu, ar Švedija bei Suomija išties nori formaliai prisijungti prie Aljanso, kad joms būtų taikomas NATO sutarties 5-asis straipsnis, ar tai veikiau dar viena spaudimo priemonė Rusijai, nes, kaip ir sakėte, Maskvai tai reikštų geopolitinę katastrofą?
Geras pastebėjimas. Sutikčiau tik iš dalies. Aš manau, kad vasario 24-oji diena lėmė, jog Švedija ir Suomija dabar jau iš tiesų nori būti NATO narėmis. Jeigu apie tai būtų kalbama dar sausio mėnesį, tai iš tiesų sutikčiau su nuomone, kad tai spaudimas. Bet dabar šios šalys pamatė, jog Rusija gali išties naudoti karinę jėgą, kad šioje šalyje karinės jėgos naudojimo slenkstis net neegzistuoja. Jeigu galima atakuoti kitą suverenią valstybę pasinaudojant tokia priežastimi, kaip denacifikacija ar demilitarizacija, tai šitai neutralitetą propagavusioms Suomijai ir Švedijai buvo labai stiprus signalas. Nuomonės apklausos Švedijoje ir Suomijoje rodo, kad visuomenės jau nori tikro karinio aljanso dalimi. Tai reiškia, vyksta geopolitiniai ir savimonės lūžiai: neutralitetas yra gerai, bet dabartinėmis sąlygomis jis gali nesaugoti valstybės.
Gal galite paaiškinti skaitytojams „geopolitinio įkaito“ sąvoką? Minėjote, kad Rusija gyvena kaip geopolitinė įkaitė.
Mes labai dažnai Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse kalbame, kad mes esame geopolitiniai įkaitai, kad šalia mūsų yra Rusija, Baltarusija, kurios daro mums ekonominę, saugumo, diplomatinę įtaką. Aš siūlyčiau keisti šią savimonę. Tai Rusija ir Baltarusija turi jaustis geopolitinėmis įkaitėmis, jos turi jaustis spaudžiamos politinėmis, karinėmis, ekonominėmis priemonėmis, jos turi suvokti, kad nebus kitaip. Kai Baltarusija ir Rusija suvoks, jog tai vyksta, įgauna pagreitį, kad tai turi rimtas pasekmes, tuomet sulauksime tam tikrų pokyčių. Buvimas įkaitu, atskyrimas, šalies gretinimas prie Šiaurės Korėjos, Irano ar Venesuelos, aš manau, nebus priimtinas ir pačiai Rusijos visuomenei. Jie turi suvokti, kad jie yra įkaitai, o ne Lietuva. Taip, Lietuvai yra įsprausta tarp Kaliningrado ir Baltarusijos, ta kaimynystė nėra maloni, bet būkime mes padėties šeimininkai.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad Rusija pasižymi gana senoviniu geopolitiniu mąstymu, nes siekia užsitikrinti aplink save sanitarinius kordonus, jog potencialus priešininkas negalėtų visiškai lengvai pasiekti jos teritorijos, o Vakarams būdingas visiškai kitoks mąstymo būdas, kai labiau norima susisaistyti ekonomine prasme ir taip didinami kaštai priešiškumo eskalavimui?
Aš manau, kad nuo vasario 24-osios Vakaruose įvyko mąstymo lūžis ir mes pradedame mąstyti kitomis kategorijomis, taikomas geopolitinis spaudimas Rusijai ir Baltarusijai. Manau, kad dabar grįžtame prie fundamentalių tiesų.
Po Šaltojo karo ir Berlyno sienos griūties gyvenome vienaip, bandėme kurti idealistinį pasaulį, kuriame liberalizmas ir taika pamažu visur skverbiasi, bet mes dabar matome, kad Rusijoje kuriasi nauja ideologija, kurią ukrainiečiai vadina rušizmu ir kuri yra labai baisi. Mano galva, tie tradiciniai geopolitiniai dalykai išlieka, tik mes juos buvome primiršę. Na, galbūt ne Baltijos šalyse, nes pas mus visada šiek tiek aštriau žiūrima į visa tai, bet Prancūzija, Vokietija, Italija, Ispanija tomis normomis jau nesivadovavo.
Ukrainos karas išjudino net neutralias šalis: tiek Suomiją su Švedija, tiek Šveicariją – ji niekada netaikydavo sankcijų, o dabar pritaikė. Matosi, kad šalys pradeda apie tai, kas vyksta Ukrainoje, mąstyti geopolitiškai.
Labai gerai pamenu, kaip buvęs NATO generalinis sekretorius George Roberstonas yra pasakęs, kodėl reikia eiti į Afganistaną: „Jeigu mes neisime į Afganistaną, tai Afganistanas ateis pas mus“. Tai šičia galime pritaikyti analogiją: jeigu mes nekariausime už Ukrainą, tuomet Rusija ateis pas mus.
Kaip manote, kas laukia Ukrainos, ar ji taip ir liks „skeveldrų juosta“, kurioje susiduria Vakarų ir Rytų interesai?
Iš vienos pusės taip, kadangi Ukraina ribojasi su Rusija, o Rusija neišnyks, tai problemos visuomet ten egzistuos. Bet Rusija yra ir mūsų kaimynė, bet tų skeveldrų Lietuvai netenka labai daug. Tiesiog kažkada Vašingtone ir Briuselyje turi pribręsti sprendimas, kad Ukraina turi tapti NATO dalimi. Galbūt tai bus per skausmą, per kraują, per skeveldras, per bombas, bet tai būtų sprendimas, ji galėtų žaboti ir pačią Rusiją. Kada tai galėtų įvykti, nežinau, bet kad tokie procesai gali būti, tai gali būti.
Juk ir dabar buvo diskusijos dėl karinės paramos. Pradžioje valstybės vangiai teikė karinę paramą, o dabar ją teikia netgi Vokietija. Pradžioje buvo blokuojamas naikintuvų suteikimas Ukrainai, o dabar skaitau, kad Slovakija lyg ir gauna F-16 iš amerikiečių, o patys perduos MiG‘us Ukrainai. Viskas vyksta pamažu. Mes, lietuviai, norėtume procesą pagreitinti, bet veikia daug faktorių.
Ir jeigu potenciali Suomijos ir Švedijos narystė NATO vers Rusiją koncentruotis labiau į Vakarų karinę apygardą, palaisvės situacija Juodosios jūros regione.
Bet Lietuvai Rusijos dėmesio koncentravimas šiame regione nebūtų itin laukiamas efektas?
Šiuo metu gyvename geopolitinių lūžiu laikotarpiu. Mes ginkluojamės, gynybos biudžetai didėja, aiškiai identifikuojame savo priešus ir ruošiamės. Svarbiausia, būti pasiruošus. Jeigu žiūrėsime į konvencinius karinius pajėgumus regione su Suomijos ir Švedijos atėjimu į NATO, tai balansas kreipiasi šiek tiek NATO naudai, nors Rusija ir Baltarusija regione konvencinių pajėgumų turi daug: Kaliningrade, Baltarusijoje, Pskovo regione. Be to, Ukrainoje matome, kad kovinės Rusijos pajėgų galimybės yra gana ribotos.
Kadangi paminėjote, jog Ukrainos karas atskleidė Rusijos pajėgumų ribotumus, kaip manote, ar Suomijos ir Švedijos paraiška tapti NATO dalimi yra padiktuota baimės, jog Rusija potencialiai galėtų imtis karinių veiksmų prieš jas, ar suvokimo, kad Rusijos gąsdinimai dėl jų nesijungimo nėra tokie baugūs?
Jeigu suomiai ir švedai manytų, kad Rusijos pajėgos lengvai nugalimos, nebūtų prasmės jiems jungtis į NATO. Manau, kad svarbesnis veiksnys yra tas, kad karinės jėgos panaudojimo slenkstis yra stipriai sumažėjęs. Manau, kad Suomija, Švedija ir jų gynybos planuotojai tai vertina. Jeigu dabar jėgos panaudojimo rizika yra stipriai padidėjusi, tai reikia ieškoti alternatyvų. O su jų turimomis karinėmis pajėgomis būtų sudėtinga priešintis, jeigu Rusija sugalvotų imtis karinių veiksmų, pavyzdžiui, Suomijoje.
Ką Lietuvai reikštų, jeigu Švedija ir Suomija taptų pilnateisėmis NATO narėmis?
Tai būtų labai gerai. Didžiausias mūsų galvos skausmas yra Kaliningradas. Ten yra sukoncentruota daug Rusijos karinių pajėgumų, kalbama apie Kaliningrade dislokuotą taktinį branduolinį ginklą. Prie NATO prisijungus Suomijai ir Švedijai, Kaliningrado apginamumas Rusijai pasunkėtų, kadangi Baltijos jūra būtų apsupta NATO valstybių.
Kitas dalykas, kad Suomijos ir Švedijos karinės pajėgos taptų NATO pajėgomis, o tai reikštų, kad Aljanso pajėgumai Baltijos jūros regione padidėja. Mes ir dabar turime išvystę gerą partnerystę su suomiais ir švedais, tačiau šioms šalims prisijungus prie Aljanso jų pajėgos galėtų būti panaudotos sustiprinti Baltijos šalių apginamumą.
