Politikė, rašydama pasipiktinimą dėl naujų ribojimų, tikino, kad tokie „sukarinti“ pakeitimai yra neracionalūs.
Pateikiame A. Širinskienės įrašą:
„Sekmadienio vakarą nusprendžiau iš namų Dūkšte grįžti į Vilnių. Pirmadienis – juk darbo diena. Tačiau….benzino bake kuro likę vos 50 kilometrų ir klausimas: “Kaip bus su tuščiu šaldytuvu?”
“Tiesiog apsipirkti nespėjau, nes ketvirtadieninis Seimo posėdis iki išnaktų užtruko, o po to iš karto važiavau namo, o po to - įvesta važiavimo kontrolė…”, - bandau pati sau pasiteisinti, puikiai suprasdama, kad rizikos grupei priklausantis vyras pats maisto visą savaitę tikrai nevažiuos.
Nevažiavo jis pavasarį, o ir dabar jau kelintas mėnuo nevažiuoja. Tiesiog nenorim rizikuoti, matydami, kaip atrodo prekybos centrai. Tad viskas baigiasi tuo, kad nusprendžiame, jog, prieš išvažiuodama į Vilnių, važiuosiu į artimiausią degalinę Visagine, o kartu ten nupirksiu ir maistą. Juolab artėja 21 valanda, kai bus sumažinta judėjimo kontrolė keliuose ir judėjimas prieš darbo savaitę taps laisvesnis.
20 val 50 min. atsiduriu ant Visagino ribos. Nors posto darbo diena jau į pabaigą ir policijos postas netrukus bus nuimtas (taip ir buvo kai grįžau atgal), sustabdo policininkė. “Gal įleisite bent kuro nusipirkti?” – jai pasirodo pakankama objektyvia priežastimi. Paskubomis įsipilu kuro (20 val. 55 min, kaip rodo degalinės kvitas). Ir pakeliui stabteliu prie vietinio LIDL – jau 21 val. Parduotuvė beveik tuščia, tad susimetu būtiniausius produktus ir greitai prie kasų. 21.08 išmušamas čekis ir…čia jau laukė policija. Pasirodo, jų manymu, užsipylusi kuro aš jau nebeturėjau teisės įsigyti maisto. Todėl “tikrai informuosim savo vadovybę ir Jus tikriausiai pakvies į apklausą”.
Mano bandymas paaiškinti, kad turiu nupirkti maisto vyrui – jiems pasirodo nepakankamas. Tad laukiu, mielai sudalyvausiu apklausoje ir atsakysiu į visus klausimus. Tame tarpe ir tuos, kodėl savo vyrui perku maistą Visagine ir galėsim padiskutuoti, ar maisto pirkimas rizikos grupės žmogui, kuris nevyksta į prekybos centru pats, yra pakankamai objektyvi priežastis lankytis parduotuvėje po to, kai nusipirkai kuro.
Dabar apie deklaruotas gyvenamąsias vietas ir nuosavybę. Visą gyvenimą, išskyrus studijų metus, gyvenu Dūkšte. Čia nuosavybes neturiu, nes mūsų namus paveldėjo mama ir mes nematome jokio poreikio kaip nors tą turtą “persirašyti”. Studijų metais deklaravau gyvenamąją vietą Vilniaus mieste.
Tai buvo patogu ir dirbant, tad poreikio persideklaruoti gyvenamosios vietos taip pat niekada nekilo. Deklaruotoje gyvenamojoje vietoje į namus nebuvau užėjusi nuo kovo – saugau savo Mamą, o pabendrauti randame ir kitų būdų. Visada maniau, kad mano privatus gyvenimas yra mano ir policijai ar valstybei dėl to nereiks aiškintis. Panašu – kad klydau.
Su tokia sukarintos valstybės logika, kurią praėjusį sekmadienį buvo patvirtinę valdantieji, į savo šeimos namus Dūkšte, kurie man yra namais nuo pat 1975 m. kuomet gimiau, aš nebūčiau galėjusi nė atvažiuoti: nei mano deklaruota gyvenamoji vieta, nei nuosavybė. Pirmadienio pakeitimai, kuriuos Vyriausybė padarė apsižiūrėjusi, jog perlenkė lazdą sekmadienį, leido “kitas objektyvias priežastis” palikti deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybę.
Taigi, leido ir man iš Vilniaus išvykti namo į Dūkštą. Tikiuosi, noras bent savaitgaliais grįžti pas sutuoktinį yra “objektyvi priežastis”. Norėjau tikėti, kad nupirkti maisto, mano aplinkybėmis, ne toje savivaldybėje, kur esi deklaravęs gyvenamąją vietą ir kurioje neturi nuosavybės, yra objektyvi priežastis judėti. Ypač, kai perki maistą savaitei rizikos grupei net pagal kelis veiksnius priklausančiam žmogui. Deja, tikriausiai klydau, nes, kaip patyriau šiandien iš policijos pareigūnų – apsipirkti gali tik savo deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybėje net tuo atveju, kai ta savivaldybė yra už gerų 130 kilometrų, o žmogus, kuris valgys maistą – čia pat.
Nežinau, kaip toli eisim su tokiu valstybės valdymo suvokimu, tačiau labai tikiuosi, kad bukas apribojimų taikymas nesibaigs tuo, kad mes rizikos grupės žmones išginsime į parduotuves vien tam, kad kažkas, rengdamas Vyriausybės nutarimą, neapgalvojo visų gyvenimiškų situacijų ir pabandė visus žmones vertinti pagal vieną kurpalį“, – rašė Seimo narė.
Sekmadienio vakarą nusprendžiau iš namų Dūkšte grįžti į Vilnių. Pirmadienis – juk darbo diena. Tačiau….benzino bake kuro...
Posted by Agnė Širinskienė on 2020 m. gruodžio 20 d., sekmadienis
