Lietuvių gatvėje, kuri šiandien vadinasi Zemnieku (Žemdirbių), likę keturi lietuviškai kalbantys žmonės. Latvijoje, pasienio Elėjos miestelyje kūrėsi iš Sibiro namo negalintys grįžti lietuviai. Abi tautos visą laiką buvo šalia. „Ir šiandien Lietuva su Latvija yra tokios panašios savo likimais ir valdžia“, – sakė Elėjoje sutikti lietuvių gatvės gyventojai.
Lietuvių gatvė
Elėja – vos apie 60 kilometrų nuo Šiaulių.
Pirmoji Elėjos miestelio gatvė dešinėje. Šiandien ji vadinasi Zemnieku (Žemdirbių gatvė). Tarybiniais metais – Jana Fabricijusa (Janio Fabricijaus).
Šiaip taip lietuviškai ir latviškai susikalbėjome su gatvėje sutiktomis moterimis. Tikrai, šioje gatvėje visi namai buvę lietuvių. Ir pati gatvė atsiradusi tik namus čia pradėjus statytis lietuviams. Jie čia kūrėsi grįžę iš Sibiro lagerių. Arčiau Lietuvos sienos, nes jiems buvo uždrausta sugrįžti į Lietuvą.
„Nieka lietuvių“, – sako latvė apie tai, kad gatvėje lietuvių beveik nebėra. „Sibiriakų“ – tikrai nė vieno. Mirę visi iki vieno. Didžioji jų dalis palaidoti išvežti į Lietuvą, gimtines, iš kur buvo kilę – Žeimelį, Joniškį, kitur. Net jų vaikų čia nebėra. Pardavė namus ir išvažiavo į Lietuvą.
Šioje gatvėje gyvena tik keturi lietuviškai mokantys kalbėti žmonės.
Jonas – Janis
Kol gyveno Lietuvoje, Vismantų (Vismontų) kaime, kuris anksčiau priklausė Radviliškio rajonui, o dabar – pats Pakruojo rajono pakraštys, jį vadino Jonu Tiltiniu. Apsigyvenęs Latvijoje pase jis tapo Janiu Tiltinš.
Tėvas Petras Tiltinis, pasiturintis Vismantų kaimo ūkininkas, 1958 metais pasitraukęs iš Lietuvos atvažiavo kurtis Elėjoje, tapo Peteris Tiltinš.
Lietuvio kraujo Janis Tiltinš turi iš tėvo Peterio mamos Mortos Dumšytės. Vismantų kaimo ūkininkaitė Morta ištekėjo už latvio Jūrio Tiltinš. Latviai Vismantuose sudarė apie pusę kaimo gyventojų, net savo draugiją turėjo, biblioteką.
Janio mama taip pat buvo latvė Zelma sulietuvinta pavarde Briškaitė taip pat iš Vismantų.
Janis, priemenėje išgirdęs besisveikinant mus lietuviškai, labai nustebo. Nors moka lietuviškai, lankė lietuvišką mokyklą, net su savo seserimi Ausma, gyvenančia kitoje gatvės pusėje, lietuviškai nekalba.
Į Lietuvą durys buvo uždarytos
Janio sesuo Ausma Ivanova, prisimena, kad lietuviai tremtiniai, įkūrę lietuviškąją gatvę Elėjoje, nebuvo politiniai kaliniai. „Kodėl jiems neleido sugrįžti į Lietuvą po tremties, nesuprantu, – stabisi Ausma. – Juk tie žmonės už karvę ar žemę tremiami buvo. Latvija visus savo žmones, grįžusius iš tremties priėmė, o Lietuva – ne“.
Elėjoje lietuviai, grįžę iš tremties, kūrėsi nuo 1956 metų. Čia gyvenę lietuviai labai artimai vieni su kitais bendravo, nes buvo vieno likimo žmonės.
Ausma prisimena, kad čia gyveno tremtiniai Daunorai, Idzeliai, Bartavičiai, Paršoniai, Povilaičiai, brolis ir sesuo Sūriai, Vasiliauskai.
Trečdalis Elėjos senųjų kapinių užrašų – lietuviški, trečdalis – latviški, dar trečdalis – rusiški.
Bėgo iš Lietuvos
Ausmos ir Janio tėvui Petrui teko bėgti iš Lietuvos dėl politikos. Kadangi Tiltiniai turėjo pasistatę gražius naujus namus Vismantuose, būtent į jų trobą Stalino laikais atvažiuodavo liuteronų kunigas aukoti vietiniams Vismantų latviams mišių. Vismantų latviai susirinkdavo mišių į didįjį Tiltinių trobos kambarį, o pasimeldę eidavo lankyti latvių kapų į senąsias Vismantų kapines.
Įskundė Petrą Tiltinį. Teko bėgti iš Lietuvos, nors jau buvo pasibaigusi tremtis į Sibirą.
Petro žmonos Zelmos pusseserė Ona Petrauskaitė (buvusi Alma Krastinaitė) dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Ji patarė Petrui su šeima dingti iš Lietuvos. Ji Petrą buvo perspėjusi ir tada, kai jis buvo įtrauktas į ištremiamųjų sąrašus, kaip ūkininkas. Nuo Sibiro kelias savaites slapstėsi miške su mažais vaikais ir karve. Liko neišvežtas.
Tarp Lietuvos ir Latvijos
Šeima pasirinko Latviją, Elėją, kur kolūkio pirmininku dirbo tolimas Zelmos giminaitis. Jis buvęs ūkininkas. Ausma mena, kad Latvijoje ne tiek daug ūkininkų buvo ištremta ir jie buvo skiriami dirbti kolūkių pirmininkais. Ūkiai buvo stiprūs.
Janiui tada buvo penkiolika metų. Vismantuose laikinai liko gyventi viena Ausma – norėjo baigti Radviliškyje lietuvišką mokyklą (dabar – Radviliškio V. Kudirkos pagrindinė mokykla).
Janis prisipažįsta, kad jam nebuvo minčių grįžti gyventi į Lietuvą, o Ausmai – buvo.
„Jeigu mūsų gimtinė Vismantuose nebūtų išdraskyta, būčiau pagalvojusi. Mes nespėjom išvažiuoti, kai naują puikų namą greitai nugriovė, sodą išrovė su šaknimis, o mišką iškirto plynai“, – mena Ausma.
Artimi
Ausma ir Janis kasmet per Vėlines lanko Vismantų kapines Lietuvoje. Susitinka su giminėmis. Su artimiausiais palaiko šiltus ryšius.
„Laukiu dienų, kai galėčiau važiuoti į Lietuvą, į savo gimtinę susitikti su giminėmis“, – sakė Ausma.
Moteris dalį gyvenimo dar tarybiniais laikais dirbo Elėjoje vartotojų kooperatyve sandėlininke.
„Beveik visi Vismantų naujieji namai pastatyti iš Elėjos gero. Padėdavau vismantiškiams gauti betoninių blokų, cemento ir garsiųjų latviškų grindų dažų. Vismantiškiai traukdavo pas mane, visi pažįstami, kaip nepadėsi?“, – juokėsi prisiminusi ir tokį ryšį su lietuviais Ausma.
„Mes „Duokim garo!“ laidą visada penktadieniais žiūrim ir dainuojam kartu su lietuviais“, – juokiasi Janis.
Tokie pat
Ausma žiūri net penkias lietuviškas televizijos programas, domisi gyvenimu Lietuvoje.
„Nepasakyčiau, kad lietuviai geriau gyvena už latvius dabar. Pas jus korupcija, ir pas mus korupcija, pas jus valdžios godumas, ir pas mus tas pats. Tokioje pat skylėje sėdime – Lietuva ir Latvija. Iš vieno maišo išlindome visi kartu ir į kitą maišą sulindome“, – valstybes apibūdina Ausma.
O tautinis charakteris?
„Latviai ramesni. Su latviu gali muštis, jis nusisuks ir nueis dainuodamas, o lietuvis kibs į atlapus. Žiūrėkit, Latvijoje ką tik vyko referendumas dėl rusų kalbos paskelbimo antrąja valstybine kalba. Lietuvoje net minties nebūtų įvesti antrosios kalbos – rusų, o Latvijoje – buvo“, – dėsto Ausma.
Emigracija
„Kai buvau Rygos oro uoste, atrodė, kad esu ne Latvijoje, o Lietuvoje. Vien lietuviai, latvių beveik nesutikau. Net baisu pasidarė. Pagalvojau, kad Lietuva žymiai sparčiau išsivaikšto, nei Latvija. Tuo mes šiek tiek skiriamės“, – apie emigracijos mastelį Lietuvoje ir Latvijoje kalbėjo Ausma.
Ji pasakojo, kad didžioji emigracijos banga Latvijoje kilo dėl kreditų bankams. Dirbdami Latvijoje, žmonės jų nebepajėgė grąžinti.
Moteris pripažįsta, kad ir jų šeima yra savotiški emigrantai, nors tokiais savęs niekada nelaikė. Savotiški emigrantai buvo ir tie, kurie Elėjoje kūrė lietuvišką gatvę. Skirtumas tik, kad tada žmonės emigravo ne savo noru, o dabar išvažiuoja ir iš Lietuvos, ir iš Latvijos – ne gyvuliniuose vagonuose ir be jokios prievartos.
„Nepavydžiu braliukams lietuviams dėl emigracijos“, – pridūrė Janis.
Ūkininkų draugystė
Ausma turi širdies skausmą, kurį numaldytų tik susitikimas su dėde Požėla vadinto ūkininko, gyvenusio netoli Žeimelio, giminėmis, dukromis. Jis, bėgdamas nuo tremties, slapstėsi pas Tiltinius Vismantuose.
Ausmos tėvas Petras Tiltinis, važiuodamas į Bauskės turgų, apsistodavo pernakvoti pas pažįstamus Požėlas. Požėlos buvę stambūs ūkininkai.
Požėlos žmoną su trimis dukromis išvežė į Sibirą, Krasnojarsko sritį, o šeimos galvai pavyko pabėgti ir pasislėpti Vismantuose, pas Tiltinius.
Ausma girdėjusi, kad viena mergaitė susirgo plaučių uždegimu, Požėlienė nešė mergaitę ant rankų pas daktarus beveik dvidešimt kilometrų, bet vaikas mirė ant motinos rankų daktarų taip ir nepasiekęs. Liko dvi Požėlų dukros.
Kartą po pirties Ausmos tėvas, dėdė Požėla ir dar vienas kaimynas susėdo prie naminio alaus. Pavakarojo vyrai, o dėdė Požėla sumanė eiti pas kitą kaimyną. Požėla nelabai prigirdėjęs. Stribai jam šaukę: „Stok“, bet jis neišgirdęs. Nesustojo – nušovė.
Kūną nuvežė į Radviliškį. Ausmos močiutė pasikinkiusi arklius nuvažiavo atsiimti kūno, kad galėtų palaidoti, bet kūno neatidavė. Ausma mena girdėjusi, kad nušautasis dėdė Požėla palaidotas prie Radviliškio kažkokiame durpyne.
Ieško dėdės giminių
Maždaug prieš aštuoneris metus, kai Ausmos nebuvo namie, į jos namų duris pasibeldė dvi moterys. Namie buvo dabar jau Anapilin iškeliavusi tada 96–erių metų Ausmos mama Zelma.
Moterys ieškojusios žinių apie Požėlą, bet Zelma niekaip neprisiminusi dėl senatvės tokios pavardės. Moterys atsisveikinusios. Mama, Ausmai grįžus, papasakojo, kad ieškojo žinių apie kažkokį Požėlą. Ausma iš karto prisiminė, kas buvo tas žmogus.
Ausma neabejoja, kad tai buvo dėdės Požėlos dukros, grįžusios iš Sibiro. Labai norėtų, kad jos atsišauktų ir dar kartą atvažiuotų pas Ausmą. Ji turėtų ką papasakoti apie jų tėvą.
R. Žadeikytė