Širdis – Lietuvoje, namai – Latvijoje

Lie­tu­vių gat­vė­je, ku­ri šian­dien va­di­na­si Zem­nie­ku (Žem­dir­bių), li­kę ke­tu­ri lie­tu­viš­kai kal­ban­tys žmo­nės. Lat­vi­jo­je, pa­sie­nio Elė­jos mies­te­ly­je kū­rė­si iš Si­bi­ro na­mo ne­ga­lin­tys grįž­ti lie­tu­viai. Abi tau­tos vi­są lai­ką bu­vo ša­lia. „Ir šian­dien Lie­tu­va su Lat­vi­ja yra to­kios pa­na­šios sa­vo li­ki­mais ir val­džia“, – sa­kė Elė­jo­je su­tik­ti lie­tu­vių gat­vės gy­ven­to­jai.

Lie­tu­vių gat­vė

Elė­ja – vos apie 60 ki­lo­met­rų nuo Šiau­lių.

Pir­mo­ji Elė­jos mies­te­lio gat­vė de­ši­nė­je. Šian­dien ji va­di­na­si Zem­nie­ku (Žem­dir­bių gat­vė). Ta­ry­bi­niais me­tais – Ja­na Fab­ri­ci­ju­sa (Ja­nio Fab­ri­ci­jaus).

Šiaip taip lie­tu­viš­kai ir lat­viš­kai su­si­kal­bė­jo­me su gat­vė­je su­tik­to­mis mo­te­ri­mis. Tik­rai, šio­je gat­vė­je vi­si na­mai bu­vę lie­tu­vių. Ir pa­ti gat­vė at­si­ra­du­si tik na­mus čia pra­dė­jus sta­ty­tis lie­tu­viams. Jie čia kū­rė­si grį­žę iš Si­bi­ro la­ge­rių. Ar­čiau Lie­tu­vos sie­nos, nes jiems bu­vo už­draus­ta su­grįž­ti į Lie­tu­vą.

„Nie­ka lie­tu­vių“, – sa­ko lat­vė apie tai, kad gat­vė­je lie­tu­vių be­veik ne­bė­ra. „Si­bi­ria­kų“ – tik­rai nė vie­no. Mi­rę vi­si iki vie­no. Di­džio­ji jų da­lis pa­lai­do­ti iš­vež­ti į Lie­tu­vą, gim­ti­nes, iš kur bu­vo ki­lę – Žei­me­lį, Jo­niš­kį, ki­tur. Net jų vai­kų čia ne­bė­ra. Par­da­vė na­mus ir iš­va­žia­vo į Lie­tu­vą.

Šio­je gat­vė­je gy­ve­na tik ke­tu­ri lie­tu­viš­kai mo­kan­tys kal­bė­ti žmo­nės.

Jo­nas – Ja­nis

Kol gy­ve­no Lie­tu­vo­je, Vis­man­tų (Vis­mon­tų) kai­me, ku­ris anks­čiau pri­klau­sė Rad­vi­liš­kio ra­jo­nui, o da­bar – pa­ts Pak­ruo­jo ra­jo­no pa­kraš­tys, jį va­di­no Jo­nu Til­ti­niu. Ap­si­gy­ve­nęs Lat­vi­jo­je pa­se jis ta­po Ja­niu Til­tinš.

Tė­vas Pet­ras Til­ti­nis, pa­si­tu­rin­tis Vis­man­tų kai­mo ūki­nin­kas, 1958 me­tais pa­si­trau­kęs iš Lie­tu­vos at­va­žia­vo kur­tis Elė­jo­je, ta­po Pe­te­ris Til­tinš.

Lie­tu­vio krau­jo Ja­nis Til­tinš tu­ri iš tė­vo Pe­te­rio ma­mos Mor­tos Dum­šy­tės. Vis­man­tų kai­mo ūki­nin­kai­tė Mor­ta iš­te­kė­jo už lat­vio Jū­rio Til­tinš. Lat­viai Vis­man­tuo­se su­da­rė apie pu­sę kai­mo gy­ven­to­jų, net sa­vo drau­gi­ją tu­rė­jo, bib­lio­te­ką.

Ja­nio ma­ma taip pat bu­vo lat­vė Zel­ma su­lie­tu­vin­ta pa­var­de Briš­kai­tė taip pat iš Vis­man­tų.

Ja­nis, prie­me­nė­je iš­gir­dęs be­si­svei­ki­nant mus lie­tu­viš­kai, la­bai nu­ste­bo. Nors mo­ka lie­tu­viš­kai, lan­kė lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą, net su sa­vo se­se­ri­mi Aus­ma, gy­ve­nan­čia ki­to­je gat­vės pu­sė­je, lie­tu­viš­kai ne­kal­ba.

Į Lie­tu­vą du­rys bu­vo už­da­ry­tos

Ja­nio se­suo Aus­ma Iva­no­va, pri­si­me­na, kad lie­tu­viai trem­ti­niai, įkū­rę lie­tu­viš­ką­ją gat­vę Elė­jo­je, ne­bu­vo po­li­ti­niai ka­li­niai. „Ko­dėl jiems ne­lei­do su­grįž­ti į Lie­tu­vą po trem­ties, ne­sup­ran­tu, – sta­bi­si Aus­ma. – Juk tie žmo­nės už kar­vę ar že­mę tre­mia­mi bu­vo. Lat­vi­ja vi­sus sa­vo žmo­nes, grį­žu­sius iš trem­ties priė­mė, o Lie­tu­va – ne“.

Elė­jo­je lie­tu­viai, grį­žę iš trem­ties, kū­rė­si nuo 1956 me­tų. Čia gy­ve­nę lie­tu­viai la­bai ar­ti­mai vie­ni su ki­tais bend­ra­vo, nes bu­vo vie­no li­ki­mo žmo­nės.

Aus­ma pri­si­me­na, kad čia gy­ve­no trem­ti­niai Dau­no­rai, Idze­liai, Bar­ta­vi­čiai, Par­šo­niai, Po­vi­lai­čiai, bro­lis ir se­suo Sū­riai, Va­si­liaus­kai.

Treč­da­lis Elė­jos se­nų­jų ka­pi­nių už­ra­šų – lie­tu­viš­ki, treč­da­lis – lat­viš­ki, dar treč­da­lis – ru­siš­ki.

Bė­go iš Lie­tu­vos

Aus­mos ir Ja­nio tė­vui Pet­rui te­ko bėg­ti iš Lie­tu­vos dėl po­li­ti­kos. Ka­dan­gi Til­ti­niai tu­rė­jo pa­si­sta­tę gra­žius nau­jus na­mus Vis­man­tuo­se, bū­tent į jų tro­bą Sta­li­no lai­kais at­va­žiuo­da­vo liu­te­ro­nų ku­ni­gas au­ko­ti vie­ti­niams Vis­man­tų lat­viams mi­šių. Vis­man­tų lat­viai su­si­rink­da­vo mi­šių į di­dį­jį Til­ti­nių tro­bos kam­ba­rį, o pa­si­mel­dę ei­da­vo lan­ky­ti lat­vių ka­pų į se­ną­sias Vis­man­tų ka­pi­nes.

Įs­kun­dė Pet­rą Til­ti­nį. Te­ko bėg­ti iš Lie­tu­vos, nors jau bu­vo pa­si­bai­gu­si trem­tis į Si­bi­rą.

Pet­ro žmo­nos Zel­mos pus­se­se­rė Ona Pet­raus­kai­tė (bu­vu­si Al­ma Kras­ti­nai­tė) dir­bo Vil­niaus aukš­to­jo­je par­ti­nė­je mo­kyk­lo­je. Ji pa­ta­rė Pet­rui su šei­ma ding­ti iš Lie­tu­vos. Ji Pet­rą bu­vo per­spė­ju­si ir ta­da, kai jis bu­vo įtrauk­tas į iš­tre­mia­mų­jų są­ra­šus, kaip ūki­nin­kas. Nuo Si­bi­ro ke­lias sa­vai­tes slaps­tė­si miš­ke su ma­žais vai­kais ir kar­ve. Li­ko neiš­vež­tas.

Tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos

Šei­ma pa­si­rin­ko Lat­vi­ją, Elė­ją, kur ko­lū­kio pir­mi­nin­ku dir­bo to­li­mas Zel­mos gi­mi­nai­tis. Jis bu­vęs ūki­nin­kas. Aus­ma me­na, kad Lat­vi­jo­je ne tiek daug ūki­nin­kų bu­vo iš­trem­ta ir jie bu­vo ski­ria­mi dirb­ti ko­lū­kių pir­mi­nin­kais. Ūkiai bu­vo stip­rūs.

Ja­niui ta­da bu­vo pen­kio­li­ka me­tų. Vis­man­tuo­se lai­ki­nai li­ko gy­ven­ti vie­na Aus­ma – no­rė­jo baig­ti Rad­vi­liš­ky­je lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą (da­bar – Rad­vi­liš­kio V. Ku­dir­kos pa­grin­di­nė mo­kyk­la).

Ja­nis pri­si­pa­žįs­ta, kad jam ne­bu­vo min­čių grįž­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą, o Aus­mai – bu­vo.

„Jei­gu mū­sų gim­ti­nė Vis­man­tuo­se ne­bū­tų iš­dras­ky­ta, bū­čiau pa­gal­vo­ju­si. Mes ne­spė­jom iš­va­žiuo­ti, kai nau­ją pui­kų na­mą grei­tai nu­grio­vė, so­dą iš­ro­vė su šak­ni­mis, o miš­ką iš­kir­to ply­nai“, – me­na Aus­ma.

Ar­ti­mi

Aus­ma ir Ja­nis kas­met per Vė­li­nes lan­ko Vis­man­tų ka­pi­nes Lie­tu­vo­je. Su­si­tin­ka su gi­mi­nė­mis. Su ar­ti­miau­siais pa­lai­ko šil­tus ry­šius.

„Lau­kiu die­nų, kai ga­lė­čiau va­žiuo­ti į Lie­tu­vą, į sa­vo gim­ti­nę su­si­tik­ti su gi­mi­nė­mis“, – sa­kė Aus­ma.

Mo­te­ris da­lį gy­ve­ni­mo dar ta­ry­bi­niais lai­kais dir­bo Elė­jo­je var­to­to­jų koo­pe­ra­ty­ve san­dė­li­nin­ke.

„Be­veik vi­si Vis­man­tų nau­jie­ji na­mai pa­sta­ty­ti iš Elė­jos ge­ro. Pa­dė­da­vau vis­man­tiš­kiams gau­ti be­to­ni­nių blo­kų, ce­men­to ir gar­sių­jų lat­viš­kų grin­dų da­žų. Vis­man­tiš­kiai trauk­da­vo pas ma­ne, vi­si pa­žįs­ta­mi, kaip ne­pa­dė­si?“, – juo­kė­si pri­si­mi­nu­si ir to­kį ry­šį su lie­tu­viais Aus­ma.

„Mes „Duo­kim ga­ro!“ lai­dą vi­sa­da penk­ta­die­niais žiū­rim ir dai­nuo­jam kar­tu su lie­tu­viais“, – juo­kia­si Ja­nis.

To­kie pat

Aus­ma žiū­ri net pen­kias lie­tu­viš­kas te­le­vi­zi­jos pro­gra­mas, do­mi­si gy­ve­ni­mu Lie­tu­vo­je.

„Ne­pa­sa­ky­čiau, kad lie­tu­viai ge­riau gy­ve­na už lat­vius da­bar. Pas jus ko­rup­ci­ja, ir pas mus ko­rup­ci­ja, pas jus val­džios go­du­mas, ir pas mus tas pa­ts. To­kio­je pat sky­lė­je sė­di­me – Lie­tu­va ir Lat­vi­ja. Iš vie­no mai­šo iš­lin­do­me vi­si kar­tu ir į ki­tą mai­šą su­lin­do­me“, – vals­ty­bes api­bū­di­na Aus­ma.

O tau­ti­nis cha­rak­te­ris?

„Lat­viai ra­mes­ni. Su lat­viu ga­li muš­tis, jis nu­si­suks ir nueis dai­nuo­da­mas, o lie­tu­vis kibs į at­la­pus. Žiū­rė­kit, Lat­vi­jo­je ką tik vy­ko re­fe­ren­du­mas dėl ru­sų kal­bos pa­skel­bi­mo ant­rą­ja vals­ty­bi­ne kal­ba. Lie­tu­vo­je net min­ties ne­bū­tų įves­ti ant­ro­sios kal­bos – ru­sų, o Lat­vi­jo­je – bu­vo“, – dės­to Aus­ma.

Emig­ra­ci­ja

„Kai bu­vau Ry­gos oro uos­te, at­ro­dė, kad esu ne Lat­vi­jo­je, o Lie­tu­vo­je. Vien lie­tu­viai, lat­vių be­veik ne­su­ti­kau. Net bai­su pa­si­da­rė. Pa­gal­vo­jau, kad Lie­tu­va žy­miai spar­čiau iš­si­vaikš­to, nei Lat­vi­ja. Tuo mes šiek tiek ski­ria­mės“, – apie emig­ra­ci­jos mas­te­lį Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je kal­bė­jo Aus­ma.

Ji pa­sa­ko­jo, kad di­džio­ji emig­ra­ci­jos ban­ga Lat­vi­jo­je ki­lo dėl kre­di­tų ban­kams. Dirb­da­mi Lat­vi­jo­je, žmo­nės jų ne­be­pa­jė­gė grą­žin­ti.

Mo­te­ris pri­pa­žįs­ta, kad ir jų šei­ma yra sa­vo­tiš­ki emig­ran­tai, nors to­kiais sa­vęs nie­ka­da ne­lai­kė. Sa­vo­tiš­ki emig­ran­tai bu­vo ir tie, ku­rie Elė­jo­je kū­rė lie­tu­viš­ką gat­vę. Skir­tu­mas tik, kad ta­da žmo­nės emig­ra­vo ne sa­vo no­ru, o da­bar iš­va­žiuo­ja ir iš Lie­tu­vos, ir iš Lat­vi­jos – ne gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se ir be jo­kios prie­var­tos.

„Ne­pa­vy­džiu bra­liu­kams lie­tu­viams dėl emig­ra­ci­jos“, – pri­dū­rė Ja­nis.

Ūki­nin­kų drau­gys­tė

Aus­ma tu­ri šir­dies skaus­mą, ku­rį nu­mal­dy­tų tik su­si­ti­ki­mas su dė­de Po­žė­la va­din­to ūki­nin­ko, gy­ve­nu­sio ne­to­li Žei­me­lio, gi­mi­nė­mis, duk­ro­mis. Jis, bėg­da­mas nuo trem­ties, slaps­tė­si pas Til­ti­nius Vis­man­tuo­se.

Aus­mos tė­vas Pet­ras Til­ti­nis, va­žiuo­da­mas į Baus­kės tur­gų, ap­si­sto­da­vo per­nak­vo­ti pas pa­žįs­ta­mus Po­žė­las. Po­žė­los bu­vę stam­būs ūki­nin­kai.

Po­žė­los žmo­ną su tri­mis duk­ro­mis iš­ve­žė į Si­bi­rą, Kras­no­jars­ko sri­tį, o šei­mos gal­vai pa­vy­ko pa­bėg­ti ir pa­si­slėp­ti Vis­man­tuo­se, pas Til­ti­nius.

Aus­ma gir­dė­ju­si, kad vie­na mer­gai­tė su­si­rgo plau­čių už­de­gi­mu, Po­žė­lie­nė ne­šė mer­gai­tę ant ran­kų pas dak­ta­rus be­veik dvi­de­šimt ki­lo­met­rų, bet vai­kas mi­rė ant mo­ti­nos ran­kų dak­ta­rų taip ir ne­pa­sie­kęs. Li­ko dvi Po­žė­lų duk­ros.

Kar­tą po pir­ties Aus­mos tė­vas, dė­dė Po­žė­la ir dar vie­nas kai­my­nas su­sė­do prie na­mi­nio alaus. Pa­va­ka­ro­jo vy­rai, o dė­dė Po­žė­la su­ma­nė ei­ti pas ki­tą kai­my­ną. Po­žė­la ne­la­bai pri­gir­dė­jęs. Stri­bai jam šau­kę: „Stok“, bet jis neiš­gir­dęs. Ne­sus­to­jo – nu­šo­vė.

Kū­ną nu­ve­žė į Rad­vi­liš­kį. Aus­mos mo­čiu­tė pa­si­kin­kiu­si ark­lius nu­va­žia­vo at­siim­ti kū­no, kad ga­lė­tų pa­lai­do­ti, bet kū­no nea­ti­da­vė. Aus­ma me­na gir­dė­ju­si, kad nu­šau­ta­sis dė­dė Po­žė­la pa­lai­do­tas prie Rad­vi­liš­kio kaž­ko­kia­me dur­py­ne.

Ieš­ko dė­dės gi­mi­nių

Maž­daug prieš aš­tuo­ne­ris me­tus, kai Aus­mos ne­bu­vo na­mie, į jos na­mų du­ris pa­si­bel­dė dvi mo­te­rys. Na­mie bu­vo da­bar jau Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­si ta­da 96–erių me­tų Aus­mos ma­ma Zel­ma.

Mo­te­rys ieš­ko­ju­sios ži­nių apie Po­žė­lą, bet Zel­ma nie­kaip ne­pri­si­mi­nu­si dėl se­nat­vės to­kios pa­var­dės. Mo­te­rys at­si­svei­ki­nu­sios. Ma­ma, Aus­mai grį­žus, pa­pa­sa­ko­jo, kad ieš­ko­jo ži­nių apie kaž­ko­kį Po­žė­lą. Aus­ma iš kar­to pri­si­mi­nė, kas bu­vo tas žmo­gus.

Aus­ma nea­be­jo­ja, kad tai bu­vo dė­dės Po­žė­los duk­ros, grį­žu­sios iš Si­bi­ro. La­bai no­rė­tų, kad jos at­si­šauk­tų ir dar kar­tą at­va­žiuo­tų pas Aus­mą. Ji tu­rė­tų ką pa­pa­sa­ko­ti apie jų tė­vą.

R. Žadeikytė