2011 metais jis persikėlė į Kyjivą, kai buvo įkalintas Rusijoje už dalyvavimą protestuose prieš V. Putiną. Galimai vienas didžiausių jo laimėjimų įvyko praėjusį mėnesį, balandžio 2-ąją, kai Sankt Peterburgo kavinėje buvo nužudytas žymus Rusijos propagandistas Vladlenas Tatarskis. Sklinda gandai, kad R. Popkovas pasamdė jo žudiką Ukrainos žvalgybos tarnybos vardu ir padėjo planuoti nužudymą, rašo „Foreign Policy“.
Ilgai bendraudamas su „Foreign Policy“ per šifruotų susirašinėjimų programą, R. Popkovas prisiminė užverbuotą Darją Trepovą kaip vieną „geriausių žmonių“, su kuriuo jis kada nors yra susipažinęs. Jis apibūdino ją kaip „didvyrę“, dėl jos pasipriešinimo Rusijos įsiveržimui į Ukrainą. Jis nei patvirtino, nei paneigė, kad asmeniškai prisidėjo prie išpuolio, tačiau pripažino, kad sukilėlių tinklas „Rospartizan“, kuriam jis priklauso, dalyvavo: „Putino propagandisto ir karo nusikaltėlio Vladleno Tatarskio likvidavime“.
Pašnekovas pridūrė, kad prie šio plano įgyvendinimo prisidėjo ir kitos Rusijos partizanų grupės. Atsakomybę už nužudymą prisiėmė ir kita partizaninė grupuotė, Nacionalinė respublikonų armija, kuriai vadovauja buvęs Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas.
Sunku patikrinti R. Popkovo teiginius, tačiau jo pasišventimo paneigti neįmanoma. R. Popkovas pareiškė, kad Rusijos vadovaujamas partizanų judėjimas yra vienintelis būdas atsikratyti V. Putino, atmesdamas taikius Europoje gyvenančių rusų protestus kaip neveiksmingus, trumparegiškus ir net amoralius. Jis taip pat nesistengė paneigti, kad tarp Rusijos opozicijos yra gilių strateginių takoskyrų.
„Mes gyvename Ukrainoje, kurią nuolat talžo raketos. Mūsų bendražygiai Rusijoje rizikuoja savo gyvybėmis ir laisve kovodami su tironija. O Rusijos politiniai emigrantai Europoje sėdi kavinėse ir šnekučiuojasi“, – piktinosi vyras. R. Popkovas pridūrė norintis, kad Vakarai „pripažintų laisvų rusų teisę kovoti su blogiu ir į tai žiūrėtų pagarbiai“.
Nuo 2022 m. vasario mėnesio, kai prasidėjo invaziją į Ukrainą, visoje Rusijoje įvyko paslaptingų išpuolių. Sprogmenys nuvertė nuo bėgių traukinius, nutraukė elektros linijas ir apgadino tiltą, jungiantį Krymą su Rusija. Karinės tarnybos centrai buvo apmėtyti Molotovo kokteiliais. Vėliau atsakomybę už šiuos išpuolius prisiėmė Rusijos opozicinės grupės.
Bet kas yra šios grupės? Ar jos yra galingos? Ir ar jos sulaukia Ukrainos bei Vakarų paramos, kaip tvirtina Rusija? „Ukrainos specialiosios pajėgos ir jų Vakarų kuratoriai pradėjo agresyvią ideologinę mūsų piliečių indoktrinaciją ir verbavimą“, – praeitą mėnesį piktinosi liūdnai pagarsėjusio Federalinio saugumo biuro arba Rusijos vidaus žvalgybos agentūros vadovas Aleksandras Bortnikovas.
Jungtinės Amerikos Valstijos atmetė kaltinimus dėl įsitraukimo ir pareiškė, kad iš anksto nežinojo apie jokius išpuolius, įvykusius Rusijos Federacijoje, o žvalgybos pareigūnai žurnalistams pašnabždėjo, kad juos galėjo nuslėpti jų sąjungininkė Ukraina. Ukraina nei patvirtino, nei paneigė, kad prisidėjo prie šių išpuolių. Nors Ukraina neigia, kad yra atsakinga, bet leidžia sklisti gandams apie „Mossad“ lygio kompetenciją.
Patirtis rodo, kad slapto karo ar slapto pasipriešinimo žaidime visa tiesa gali paaiškėti daug vėliau, priklausomai nuo to, kas laimės. Tačiau norint bent kiek geriau suvokti šiuos įvykius, galima panaudoti dedukcijos metodą.
„Foreign Policy“ pokalbiai su Rusijos disidentais ir atvirojo kodo informacija rodo, kad kai kurios grupės, panašu, sulaukė tam tikros Ukrainos paramos. Tačiau tai, regis, nesumenkina jų atsidavimo kovai prieš V. Putiną.
I. Ponomariovas, vienintelis Rusijos įstatymų leidėjas, balsavęs prieš Krymo aneksiją, „Foreign Policy“ tvirtino, kad yra asmeniškai susijęs su maždaug pusšimčiu Rusijos partizaninių grupių visoje Rusijoje ir yra atsakingas už Ukrainos paramos, kuri leidžia jiems vykdyti savo misijas, nukreipimą. „Aš jiems padedu, – pasakė jis ir paslaptingai pridūrė, – su tam tikrais dalykais“. Paklaustas, ar jis siunčia ginklus bei sprogmenis, politikas atsakė: „Manau, gana akivaizdu, ko reikia partizanų grupėms“.
Esama įrodymų, kad egzistuoja keletas tokių grupuočių, įskaitant Anarchokomunistų kovos organizaciją, „Stop the Wagons“, Rusijos laisvės legioną ir kraštutinių dešiniųjų Rusijos savanorių korpusą. Tiesa, yra tam tikrų abejonių dėl Nacionalinės respublikonų armijos, kuriai atstovauja I. Ponomariovas, egzistavimo – atrodo, kad ji saugumo sumetimais veikia šešėlyje arba jos tiesiog nėra.
Tarp aktyvesnių grupių yra Anarchokomunistų kovos organizacija, kurios vienas iš įkūrėjų Dmitrijus Petrovas, dar žinomas kaip Ilja Lešis, kariavo Sirijoje. Sausio pradžioje anarchokomunistai surengė keletą išpuolių, įskaitant sprogimą, kuris apgadino Transsibiro geležinkelio atkarpą Krasnojarske. Praėjusių metų gegužę jie susprogdino geležinkelio liniją, kuria reguliariai buvo gabenama karinė įranga į Rusijos karinę bazę Šiaurėje nuo Maskvos, palikdami savo inicialus ant bėgių. Ši grupė pateko į I. Ponomariovo išvardintų organizacijų, gaunančių Ukrainos paramą, sąrašą. Nepaisant to, ši grupė yra tikras partizanų darinys, egzistavęs dar prieš prasidedant karui ir kovojęs už pagrindines laisves.
D. Petrovas neseniai mirė Bachmute, kovodamas Ukrainos teritorinių gynybos pajėgų sudėtyje – tai Ukrainos rezervo pajėgos. Jo nekrologe bendražygiai apibūdino jį kaip aktyvų Rusijos anarchistą, kovojusį už darbuotojų teises, aplinkosaugą ir kartu su kurdais Sirijos kare. Atsisveikinimo laiške, kurį jis parašė prieš savo mirtį, jis teigė: „Aš tai padariau vardan teisingumo, Ukrainos visuomenės apsaugos ir savo šalies, Rusijos, išlaisvinimo iš priespaudos“. Tai žodžiai, rodantys nepriklausomą ir savanorišką veiklą, o ne kitos valstybės prievartą ar įtaką imtis perversmo.
Denisas Nikitinas, Rusijos savanorių korpuso lyderis, dar žinomas kaip Denisas Kapustinas, yra aktyvus jau daugiau nei dešimtmetį. 2001 metais persikėlęs į Vokietiją D. Nikitinas praleido daug laiko kraštutinių dešiniųjų rateliuose keliose Europos šalyse ir susidraugavo su Vokietijos futbolo chuliganais. Jis įkūrė nacionalistinį ir baltųjų viršenybę propaguojantį prekės ženklą „White Rex“, ant kurio parduodamų drabužių puikuodavosi nacių simboliai.
Kovo 2 dieną D. Nikitino vyrai per Ukrainą pateko į Rusijos Briansko sritį ir surengė reidą, per kurį, Rusijos pareigūnų teigimu, žuvo du civiliai. Internete išplatintame vaizdo įraše matyti, kaip du jų vyrai savo tautiečiams sako, kad jie atėjo kaip išvaduotojai, o ne diversantai, ir ragino kitus rusus griebtis ginklo ir kovoti su V. Putinu. Savo kalbos pabaigoje, fone aidint šūviams, jie pridūrė: „Mirtis Kremliaus tironui“.
D. Nikitinas „Financial Times“ sakė, kad Ukrainos valdžia davė leidimą atskleisti Rusijos sienų saugumo trūkumus ir, žinoma, paskatinti maištą tarp rusų. Ukraina neigė teikusi bet kokią tiesioginę paramą šiai grupuotei, žinodama, kad V. Putinas tai gali panaudoti stiprindamas savo denacifikavimo argumentą.
R. Popkovas teigė, kad nei Rusijos savanorių korpusas, nei anarchokomunistai nėra susiję su „Rospartizan“, tačiau, pasak jo, nereikėtų stebėtis, kad ir kraštutiniai kairieji, ir kraštutiniai dešinieji prisijungė prie pasipriešinimo. Jis sakė, kad V. Putino režimas yra „absoliutus blogis, suartinęs daugybę žmonių“.
Tarp kitų partizanų Rusijos grupuočių yra „Stop the Wagons“, kuri neturi jokių žinomų ryšių su Ukraina. Ji nuo bėgių numušė daugybę krovininių traukinių, gabenusių karinę įrangą Rusijos kariuomenei, ir taip, galimai, sulėtino jų judėjimą.
R. Popkovas ir I. Ponomariovas, kurie kartais kartu pasirodo pastarojo vedamoje naujienų laidoje „Vasario rytas“, mano, kad taikūs metodai jiems nebepadės – atėjo laikas ginkluotam pasipriešinimui. Tiesa, politinį iššūkį V. Putinui metę rusai dažnai randami negyvi, yra įkalinami arba ištremiami. Kai kuriais skaičiavimais, nuo karo pradžios buvo iškelta mažiausiai 70 išdavystės bylų, o tai yra vertinama kaip ryškus padidėjimas net pagal Rusijos standartus.
Tačiau ginkluoto pasipriešinimo sėkmės potencialas visuomenėje, griežtai kontroliuojamoje saugumo pajėgų, yra ginčytinas. Rusijos etninei mažumai atstovaujančios disidentų grupės „Laisvosios Buriatijos fondas“ vadovė Aleksandra Garmažapova Rusijos vyriausybės buvo paskelbta užsienio agente ir priversta bėgti į Čekiją.
Kalbėdama su „Foreign Policy“ iš Prahos, A. Garmažapova sakė, kad yra „prieš smurtą“ ir negalvoja apie ginkluotą pasipriešinimą, nes, jos įsitikinimu, FSB gerai „valdo“ situaciją. „Niekas Rusijoje negali tiesiog surengti sprogimo, – sakė ji. – Tai daug sunkiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“. Pakeisti Rusijos politikos kursą yra dar sunkiau. Nepaisant visų jau įvykusių išpuolių, Kremliaus karas prieš Ukrainą vis dar vyksta.
