Kasmet diagnozuojama 650 atvejų pasaulyje. Tai - visai nedidelis skaičius, turint omenyje, kad 14 amžiuje 25–60 proc. Europos populiacijos mirė nuo šios ligos. Daug šių žmonių buvo darbininkai, todėl jų ėmė stigti. Taigi, kilo atlyginimai – nemažai ekonomistų mano, kad maras buvo svarbus taškas Europos civilizacijos klestėjimo link.
Bet grįžkime prie ligos. Ją sukelia bakterija Yersinia pestis, platinama blusų. Būtent žiurkių nešiojamos blusos ir prisidėjo prie maro plitimo viduramžių Europoje. Buboninis maras yra vadinamas juodąja mirtimi dėl audinių nekrozės – kraujo negaunantys audiniai pajuoduoja. Tačiau ankstyvieji simptomai yra kur kas paprastesni –pacientams pakyla temperatūra, krečia šaltis, raumenis traukia mėšlungis, padidėja limfmazgiai. Buboniniu maru galima užsikrėsti ne tik nuo blusos įkandimo, bet ir po kontakto su sergančiuoju – būtent todėl 17 amžiaus maro gydytojai nešiojo ilgas paukščio snapus primenančias kaukes.
Tai kaip dėl mitų apie marą? Pirmąjį jau paneigėme – maras niekur nedingo. Kasmet maru suserga keli šimtai žmonių. Nemažai jų miršta.
Skaičiuojama, kad iš 650 užsikrėtusiųjų, 120 neišgyvena. Daugiausia miršta tie, kurie laiku nesikreipia į gydytojus. Gydomas buboninis maras nusineša 10 % užsikrėtusiųjų gyvybių. Skiriami antibiotikai vos pasireiškus simptomams – kuo anksčiau jie skiriami, tuo didesnė tikimybė išgyventi. Todėl profilaktiškai antibiotikai skiriami ir ligonio artimiesiems, kurie su juo palaikė artimą kontaktą. Negydomas buboninis maras nusineša iki 90 proc. gyvybių. Priklausomai nuo žmogaus bendros sveikatos būklės jis gali išgyventi ir negaudamas visiškai jokio gydymo, bet tokie atvejai yra itin reti. Šiais laikais buboninis maras yra beveik išimtinai vien Afrikos problema, bet kartais pasitaiko atvejų ir Azijoje.
