Juk niekas nežino, ar tuo metu gydytojai jau kovoja dėl žmogaus gyvybės, ar dar tik skuba į įvykio vietą. Apie tai, kas tuo metu vyksta šiame automobilyje ir kaip jaučiasi sunkiausios būklės pačius mažiausius pacientus vežantis vairuotojas ir kartu vykstantys medikai (slaugytoja ir gydytojas neonatologas), kalbamės su vienu iš Kauno klinikų vairuotojų Kęstučiu Bagdonavičiumi bei Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja neonatologe Aurelija Juškevičiene.
Kęstutis prisimena, kad vaikystėje labai mėgdavo stebėti pravažiuojančius greitosios medicinos pagalbos automobilius.
„Pabėgdavau iš darželio, ateidavau prie VI forto ir stebėdavau gatvę. Kai pravažiuodavo greitosios medicinos pagalbos automobilis su sirena, aš plodavau ir džiaugdavausi. Matyt, tokio pobūdžio darbas buvo nulemtas iš aukščiau. Ir aš jį su malonumu dirbu jau 31-erius metus “, – su šypsena pasakoja K. Bagdonavičius.
„Nors praėjo tiek metų, kaskart vis dar jaučiu adrenaliną. Niekada nežinome, ką rasime, kaip greitai pavyks nuvažiuoti nuo vienos ligoninės iki kitos. Vairuodamas iš gydytojų bei slaugytojų akių matau ir baimę už naujagimio gyvybę, ir pasitikėjimą manimi, kad spėsime laiku.
Jaučiu milžinišką atsakomybę už juos ir naujagimius, kuriuos vežu. Kiekvienas stengiamės atlikti savo pareigas maksimaliai gerai.
Per ilgus darbo metus visus naujagimius atvežiau saugiai bei laiku. Jau žinau su kokia diagnoze kaip turiu važiuoti“, – teigė vyras. Paklausus, ar bandė skaičiuoti, kiek naujagimių per 31-erius darbo metus jau yra pervežęs ir taip išgelbėjęs jiems gyvybę, Kęstutis tik kukliai nusišypso.
Pasak profesionalaus vairuotojo, dirbdamas jis reaguoja ne tik į aplinką ir kitus eismo dalyvius, bet ir į tai, kas vyksta automobilio viduje. „Turiu viską matyti 360 laipsnių kampu. Per kamščius tenka važiuoti šaligatviais, priešinga kelio puse.
Viską darau tam, kad mažąjį pacientą spėtume pristatyti į gydymo įstaiga greitai ir saugiai. Važiuojame įvairiomis kelio sąlygomis – ar sninga, ar plikledis – privalome savo pareigą atlikti profesionaliai.
Kai būna plikledis, kartais mes net garso signalo nejungiame, kad kiti vairuotojai neišsigąstų ir nepadarytų staigių manevrų, nesukeltume avarinių situacijų, – pasakojo Kęstutis. – Netvarkingas vairavimas, pernelyg didelis supurtymas gali pasibaigti liūdnai.
Nors reanimobilis važiuoja minkštai, tačiau staigus stabdymas, supurtymas gali baigtis naujagimio plaučio plyšimu. Visada turi suprasti, kokios būklės mažąjį pacientą veži.“
Kęstutis prisimena vieną reisą, kuris dar ilgai išliks atmintyje. „Važiavome nuo Cinkiškių, kai naujagimio būklė tapo kritinė, jis pradėjo mėlynuoti.
Iš gydytojos akių supratau, kad veikti turiu žaibiškai. Dažniausiai tokiais momentais sustojame šalikelėje, kad gydytoja atliktų procedūras.
Tačiau tą kartą supratome, kad čia svarbiausia laikas, todėl nestojome. Nuo Cinkiškių iki Kauno klinikų atvažiavome per 7 minutes. Kažkada iš Kauno klinikų iki Santaros klinikų nuvažiavome per 45 minutes – ir tai dariau tik dėl naujagimių gyvybės.“
Reanimobiliu vykstantis medicinos personalas pabrėžia, kad visada komandoje vyrauja viltis, apie kurią garsiai nekalbama.
Tačiau ji yra tas variklis, priverčiantis daryti viską, kas įmanoma. Pasak Kauno klinikų gydytojos neonatologės A. Juškevičienės, transportuojant kritinės būklės naujagimius, medikai apie nuotaikas negalvoja.
Visa komanda dirba susikoncentravusi į profesionaliai teikiamą pagalbą: „Kai brangi kiekviena minutė, labai svarbu, kad visi tiksliai atliktų savo užduotis. Mes kartais jau be žodžių žinome, ką kiekvienoje ekstremalioje situacijoje reikia daryti.“
Gydytoja teigia, kad vairuotojas visada padeda visą transportinio inkubatoriaus kompleksą išvežti iš reanimobilio ir į jį įstumti, perjungti deguonies ir elektros tiekimo sistemas ar jeigu prireikia kitokios techninės pagalbos: „Prieš pervežimą su vairuotoju trumpai pasitariame, ar būtina pasiekti tikslą maksimaliu saugiu greičiu, ar su naujagimiu geriau važiuoti lėčiau, bet kiek įmanoma tolygiau.
Vairuotojas žino, kad gali tekti staiga sustoti, jei naujagimiui prireiks papildomų intervencijų kelionės metu.“
Reanimobilyje dirba labiausiai patyrusios, gebančios tiksliai asistuoti gaivinimo ir intervencinėms procedūroms ir jas atlikti, greitos reakcijos slaugytojos.
Jos atlieka procedūras be papildomų paaiškinimų, geba prisitaikyti prie neįprastų darbo sąlygų. Naujagimių transportavimo sėkmę didele dalimi lemia darnus slaugytojų ir gydytojų neonatologų komandinis darbas.
Prieš keletą metų Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos metu Lietuva gavo dar tris naujus naujagimių reanimobilius. Vieną jų gavo ir Kauno klinikos.
„Per 31-erius metus gelbėjant mažuosius pacientus su kolegomis esame pravažiavę daugiau nei 1,5 milijono kilometrų. Būdavo dienų, kai į automobilį įsėsdavau 8 valandą ryto, o išlipdavau kitos dienos rytą.
Kartais per parą pravažiuodavau virš tūkstančio kilometrų. Mano asmeninis rekordas per budėjimą – 1,5 tūkstančio kilometrų“, – didžiuodamasis sakė Kęstutis.
Kauno klinikose gydomi sudėtingiausių būklių naujagimiai. Kauno klinikos atsakingos už septynių apskričių ligonines ir jų naujagimių pervežimą į tretinio lygio gydymo įstaigą.
