Jau daug dienų ramybės neduoda svarbus klausimas: niekaip negaliu apsispręsti, kaip teisingiau pasielgti tam tikroje situacijoje.
Vieną rytą pasakoju draugui savo sapną ir jame nuskambėjusią frazę, kuri man pasirodė kaip atsakymas į kirbėjusį klausimą. Ir štai tą patį rytą įjungus televizorių pirmieji mane pasiekę žodžiai – ta pati frazė... Skeptikas sakys, kad tai tik sutapimas. Entuziastas teigs, jog tai Dievas arba visata siunčia man žinią. O ką apie tai pasakys psichologas?
Į klausimą, kodėl ir kaip įvyksta tokie sunkiai paaiškinami, tačiau prasmingi sutapimai, psichologai pateiktų tikrai ne vieną atsakymą. Vienų psichologinių mokyklų atstovai juos laikys tiesiog atsitiktinumu arba aiškins vaizduotės ir savitaigos veikimu, o sunkiai paaiškinamų, ezoterika kvepiančių reiškinių nagrinėjimą greičiausiai perleis psichiatrams arba parapsichologams. Kitų psichologinių mokyklų atstovai, rizikuodami akademinėje bendruomenėje būti apkaltinti nemoksliškumu, drąsiai imsis analizuoti ir bandyti suprasti vadinamųjų paranormalių reiškinių prigimtį.
Sutapimas sutapimui nelygu. Kai kada akivaizdžiai suveikia savitaiga. Tarkime, kai susapnuoji nemalonų sapną ir nusprendi, kad sapnas rodo dieną būsiant nesėkmingą, tas nesėkmes pats gali nesąmoningai pritraukti tiesiog žvelgdamas į dienos įvykius per nesėkmės prizmę. Be to, mes linkę nepastebėti informacijos, kuri tą akimirką yra neaktuali, ir įsidėmėti informaciją, kuri atliepia vidinius išgyvenimus. Pavyzdžiui, įsimylėjėliai pradeda girdėti visur (autobusuose, parduotuvėse, svečiuose) dainuojant tik apie meilę. Banalūs, anksčiau prasprūsdavę pro ausis dainų žodžiai vos įsimylėjus ima kristi giliai į širdį – atrodo, tarsi būtų dainuojama specialiai jiems. Vis dėlto, būna ir tokių sutapimų, kurie stebina prasme ir neįtikinamumu. Apie juos šiame straipsnyje ir kalbėsiu.
Netikėta prasmė
Sinchroniškais psichologijoje vadinami tokie, rodos, atsitiktiniai nutikimai, kurie tarpusavyje nėra susieti priežasties ir pasekmės ryšiu, tačiau juos patiriančiajam turintys didesnę reikšmę nei šiaip atsitiktiniai įvykiai. Sakykime, netikėtai prisiminęs jau daug metų nematytą žmogų po kelių minučių kaip tik jį ir sutinku. Arba spontaniškai užsukęs į knygyną, paėmęs į rankas „atsitiktinę“ knygą ir atsivertęs „pirmą pasitaikiusį puslapį“ perskaitau frazę, kuri padiktuoja atsakymą į man rūpimą klausimą. Tai klasikiniai sinchroniškumo pavyzdžiai. Sinchroniškumas skiriasi nuo atsitiktinumo tuo, kad sutampa du veiksniai: tam tikras išorinis veiksnys, kuris nuo manęs nepriklauso (aš nežinau, kad netoliese vaikšto seniai matytas draugas, jis atsiranda toje vietoje dėl savų, nuo manęs nepriklausančių priežasčių), atliepia vidinį veiksnį (prieš sutikdamas draugą, aš apie jį pagalvoju dėl vienos ar kitos priežasties).
Sinchroniški sutapimai nėra susieti įprastu priežasties ir pasekmės ryšiu (seniai matytas draugas neatsiranda netoliese dėl to, kad apie jį pagalvojau). Įsivaizduokime, jog lygiagrečiai egzistuoja dvi viena nuo kitos nepriklausančios įvykių linijos. Atskiroje įvykių linijoje veiksmas vyksta pagal priežasties ir pasekmės dėsnį, tačiau pasitaiko, kad linijos susikerta iš pažiūros atsitiktinėje vietoje. Dauguma susikirtimų, kad ir kaip žiūrėtume, yra atsitiktiniai, tačiau kai kurie – vadinamieji sinchroniški įvykiai – yra neįtikėtinai prasmingi.
Sinchroniškumas – universalus fenomenas, jis pažįstamas daugeliui. Sinchroniški dalykai nutinka ganėtinai dažnai – kur kas dažniau nei turėtų pagal tikimybių teoriją. Jie sukelia nuostabos jausmą: paskatina žmogų stabtelėti, susimąstyti, o gali paveikti ir itin stipriai, net lemti didelį gyvenimo pokytį.
Trys dėsniai
„Sinchroniškumo“ sąvoką psichologijoje įvedė psichoanalitikas C. G. Jungas. Šiam fenomenui nagrinėti jis paskyrė ištisą veikalą. C. G. Jungas išskiria tris esminius dėsnius, veikiančius tiek žmogaus gyvenime, tiek pasaulyje apskritai: priežastingumą, teleologiją (arba misijos dėsnį) ir sinchroniškumą.
Priežastingumo dėsnis toks: kiekvieno atskiro veiksmo priežastis yra ankstesnio veiksmo pasekmė, kartu ir vėlesnio veiksmo priežastis. Priežastingumo grandinių yra be galo daug. Maži priežastingumo upeliai jungiasi į didesnes upes, šios į dar didesnes ir taip toliau, kol visas gyvenimas tampa didžiule priežastingumo tėkme.
Teleologijos dėsnis, anot C. G. Jungo, byloja apie tai, kad kiekvieno žmogaus viduje, kitaip tariant, sieloje, glūdi jo gyvenimo paveikslas, gyvenimo misija. Per pasąmonę ir sąmonę šis paveikslas kreipia žmogų tam tikra linkme – įvykdyti misiją. Kai žmogus atsiduria tokioje gyvenimo situacijoje (arba ją sukuria), kuri skiriasi nuo sieloje glūdinčio paveikslo, jis sutrinka, išgyvena chaosą, ir tai trunka tol, kol negrįžta į savo gyvenimo vėžes. Tas pat galioja visai žmonijai. Ji taip pat turi misiją, kurią siekia įvykdyti.
Si
nchroniškumo dėsnis, pasak Jungo, yra pirmųjų dviejų dėsnių tarpininkas. Jis palaiko tvarką ne tik individualiame žmogaus gyvenime, bet ir visatoje.
Sinchroniškumas perkerta priežastingumo grandines, įsiterpia į jas ir tokiu būdu pakeičia arba gali pakeisti esamos situacijos kokybę. Pavyzdžiui, du žmonės – vyras ir moteris – ilgisi meilės. Ilgesio vedami, jie abu keliauja savais keliais (pagal savą priežastingumo grandinę) ir vieną dieną susitinka. Tarp jų gali užsimegzti artimas ryšys, o gali ir neužsimegzti. Jei situacija santykiams nepalanki, bet traukos jėga labai stipri, jie gali patirti aibę sinchroniškų dalykų, kurie skatins juos būti kartu. Tokių pažinties istorijų yra labai daug: žmonės ir vėl atsitiktinai susitinka neįtikėtinose vietose; nustemba sužinoję, jog tą pačią dieną abu įsigijo tą pačią knygą, ir pan.
Jie tada sako: „Mums buvo lemta būti kartu, pats likimas mus suvedė. Suprantama, sinchroniški įvykiai galimi įvairiausiose gyvenimo situacijose, tai susiję ne vien tik su santykiais. Sinchroniškumas peržengia logiškai suvokiamo priežastingumo ribas. Būtent ši savybė – sutapimas, kurį sunku logiškai paaiškinti, – ir yra sinchroniškumo esmė. Logika turi būti supurtyta tam, kad pasikeistų žmogaus suvokimas.
C. G. Jungas tikėjo, kad viskas visatoje yra susiję. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra visatos gyvenimo dalis ir atspindys. Kaip išorinis pasaulis veikia žmogaus savijautą, taip ir žmogaus vidinis pasaulis veikia išorinį. Sąveika yra nuolatinė, pasąmonės lygmeniu be paliovos vyksta bendravimas.
Tiesa, kaip pats psichoanalitikas sakydavo, suvokimas, kad visi esame viena, jam yra ne tikėjimo klausimas, o žinojimas: jis atsirado išanalizavus daugybę žmonių sapnų, pažinus pasaulio mitus, religijas ir pažvelgus į žmogaus pasąmonės gelmes, atsivėrusias per psichoterapijos seansus.
Tarp dviejų realybių
Pagal gelmių psichologiją žmogus turi ne tik individualiąją pasąmonę, kurioje telkiasi užmiršti potyriai, išstumtos emocijos, neįsisąmoninti motyvai, bet ir kolektyvinę pasąmonę, kuri yra tarsi paveldėta visos žmonijos atmintis. Kolektyvinė pasąmonė nėra statiška, priešingai, ji – gyvas ir nuolat kintantis žmonijos informacinis laukas. Kolektyvinei pasąmonei mums įprastas laikas neegzistuoja. Tai – transcendentinė atmintis, sauganti visa, kas įvyko žmonių pasaulyje, vyksta jame šiuo metu ar galbūt įvyks ateityje (t. y. įkūnija žmonijos misijos paveikslą). Žmogaus gyvenimas vyksta dviejose realybėse – individualioje ir kolektyvinėje, anapus laiko. Sinchroniškumo dėsnis, kaip teigia C. G. Jungas, kartkartėmis „suveda“ šias dvi realybes.
Sinchroniškumas tarnauja kaip esamos situacijos pertvarkymo įrankis, kreipiantis ją visuminio paveikslo atitikties link. Kaip sakydavo Jungas, žmogaus siela bręsta greičiau nei žmogaus sąmonė. Giliai viduje žmogus jau būna pasiruošęs kokybiniam gyvenimo pokyčiui, tačiau sąmonė to dar kurį laiką nenori pripažinti. Net jei paties žmogaus vidus ima siuntinėti „žinutes“ (pavyzdžiui, per sapnus), sąmonė ne iš karto jas „išgirsta“. Čia gelbsti sinchroniškumas: pasąmonė susivienija su išoriniu pasauliu ir, pasitelkusi nuostabą keliantį sutapimą, bando pramušti žmogaus abejingumo šarvus. Sinchroniški dalykai beldžia į sąmonės duris sakydami: „Tavo pasąmonė žino daugiau nei tavo sąmonė, suklusk!“
Tiesa, jie gali būti skirtingo intensyvumo: sutapimas gali būti labai svarbus ir prasmingas konkrečiam žmogui ir gali būti tik šiaip įdomus, bet ypatingos reikšmės neturėti. Todėl jei jau patyrėme sinchroniškumą, tai jis nebūtinai byloja apie tai, kad mūsų gyvenime būtinas didelis pokytis. Sinchroniškumo gylį ir svarbą rodo jį lydinti emocija: kuo labiau jis paveikia žmogų, kuo stipresnę emociją sukelia, tuo jis iškalbingesnis.
Atsigręžimas į sielą
Panašiai kaip psichoanalitikas S. Freudas, nukreipęs savo skvarbų žvilgsnį į seksualumą, sukėlė tikrą revoliuciją psichiatrijoje bei filosofijoje apskritai, C. G. Jungas, įvedęs tokias revoliucines sąvokas, kaip „kolektyvinė pasąmonė“, „savastis“, „archetipas“, sukėlė galingą susidomėjimo žmogaus vidiniu pasauliu bangą (beje, juntamą iki šių dienų).
Jungo įvesta „sinchroniškumo“ sąvoka, šio fenomeno aiškinimas, žiūrint iš dabarties taško, akivaizdžiai pralenkė laiką. Tuo metu psichologija vis labiau linko į tiksliųjų mokslų pusę ir – paradoksalu – gręžėsi nuo pačios sielos. Jungas, kalbėdamas apie religinius potyrius, sapnus, archetipus ir kitus sunkiai pamatuojamus reiškinius, turėdavo pateikti gausybę empirinių duomenų ir intelektualinių argumentų tam, kad akademinė bendruomenė nesuskubtų nusigręžti, įsiklausytų. Laikai keičiasi: per pastaruosius dešimtmečius vadinamieji tikslieji mokslai patys priartėjo prie metafizikos ir teologijos slenksčio (pavyzdžiui, kvantinė fizika, chaoso teorija). Psichologijos mokslas grįžta prie savo esmės („psichologija“ gr. k. – „mokslas apie sielą“), todėl nenuostabu, jog atsiranda naujų studijų apie sinchroniškumo fenomeną, o Jungo suformuluoti atsakymai šia tema pasaulyje susilaukė naujos susidomėjimo bangos.
Apie šakas ir šaknis
Maži vaikai mėgsta uždavinėti klausimus suaugusiesiems. Neretai tie klausimai būna labai įdomūs. Pavyzdžiui: „Kodėl medžio šakos ir šaknys tokios panašios?“ ir pan.
Suaugę išmokstame mąstyti kritiškai. Tai irgi svarbu, bet dažnai kritika neleidžia net gimti tokiems įdomiems klausimams kaip šis – apie medžio šaknis ir šakas. Išaukštinus kritiškumą ilgą laiką buvo linkstama manyti, kad protu nepaaiškinamų dalykų tiesiog nėra, jie neegzistuoja. Jungas ir kiti drąsūs psichologai bei mąstytojai, nestokojantys kritiško mąstymo, moka ir nebijo užduoti klausimo apie „medžius“ (tegul tai bus simboliniai visatos medžiai). Jie leidžia kilsteli paslapties skraistę, idant su nuostaba žvilgtelėtume į slėpiningą pasaulio veidą.
Keletas gerai žinomų sinchroniškumo pavyzdžių
Burtininko Ozo apdarai
Muzikinio filmo „Burtininkas Ozas“ („The Wizard of Oz“) kostiumų dizainerė pagrindiniam veikėjui profesoriui Marveliui (lietuviškai „marvel“ reiškia stebuklą) filmo kostiumus nupirko iš vienos dėvėtų rūbų parduotuvėlės. Vėliau paaiškėjo, kad parduotuvės savininkas buvo L. Frankas Baumas – knygos, pagal kurią buvo statomas filmas, autorius.
Auksinis vabzdys iš sapno
Savo knygoje „Sinchroniškumas“ C. G. Jungas pateikia istoriją iš savo praktikos: jauna moteris psichoterapijos seanso metu pasakojo savo sapną apie tai, kaip jai į ranką įkrito auksinis vabalas skarabėjas. Taip jai bepasakojant, Jungas netikėtai išgirdo nedidelį triukšmą – tarsi kažkas tyliai belstųsi į langą. Atsigręžęs jis pamatė į langą baksnojantį vabzdį, atkakliai bandantį patekti iš saulėto lauko į tamsų kambarį. Tai buvo saulės šviesoje auksu žaižaruojantis skraidantis vabalas (Cetonia aurata), nepaprastai panašus į moters susapnuotąjį skarabėją. Jungas įleido vabzdį, pagavo ir ištiesė jį savo klientei, sakydamas: „Štai jūsų skarabėjas.“ Moterį šis nutikimas labai sukrėtė ir padarė ypatingą terapinį poveikį (iki tol buvusi nepalaužiama racionalistė, moteris sugebėjo peržengti ją kausčiusį racionalumą, kuris pasirodė besąs pagrindinė psichinių problemų priežastis).
Geltonų gėlių puokštė
M. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ Margarita, trokšdama sutikti savo mylimąjį (kurio dar nebuvo sutikusi), išeidama iš namų pasiėmė į rankas geltonų gėlių puokštę. Meistras, pamatęs Margaritą, iš geltonų gėlių suprato, kad tai jo moteris, – toji puokštė buvo jam kaip ženklas. Iš tikrųjų, nei Meistras, nei Margarita geltonų gėlių nemėgo.
Teksto autorė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė
Literatūra:
„Nematomoje realybėje yra daugiau harmonijos nei matomoje.“ (Herakleitas)
„The unseen design of things is more harmonious than the seen.“ (Heraclitus)
„Atmintis, kuri žiūri tik atgal, yra prasta atmintis.“ (Baltosios karalienės žodžiai Alisai. Lewis Carroll „Alisa Veidrodžio karalystėje“)
