Pamenate tą dainą „Penkiasdešimt metų – tai visai mažai“? Ją dainavo mūsų tėvai. Kai kieno atveju – jau ir seneliai. O ir dabar tas lietuviškas šlageris yra lyg savotiška brandaus amžiaus žymė, skirianti ne tik jaunystę nuo vyresnio amžiaus, ne tik kartas vieną nuo kitos… Tuo metu, kai ši daina buvo sukurta, vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo trumpesnė. Dabar 50 metų – tikrai geras laikas. O medikai jau kalba apie tai, kad ir 100 metų amžius – nebe fantastika, o netolima ateitis kiekvienam.
Visuomenė sensta, bet...
Kelis tūkstantmečius žmonės džiaugdavosi, jei pavykdavo nugyventi 40 metų. Vyresni jau būdavo vadinami vos ne dievo išrinktaisiais. Pasirodo, tik XIX amžiuje vidutinė žmonių gyvenimo trukmės kreivė pradėjo kilti į viršų. Statistikai teigia, kad nuo 1840 metų vidutinis žmonių amžius kasmet pailgėdavo maždaug 3 mėnesiais. Švedijoje, kur jau prieš beveik 200 metus buvo kruopščiai fiksuojamas piliečių amžius, moterys tada vidutiniškai gyveno 45 metus. Dabar švedės – vienos iš pasaulio lyderių, jos vidutiniškai gyvena 83 metus. Jeigu tokia amžiaus ilgėjimo tendencija išliks, tai šio šimtmečio pabaigoje dažnas mūsų (na, gerai – mūsų vaikai ar anūkai...) turėtų be problemų švęsti savo 100 metų sukaktis.
Tiesa, gyvenimo trukmės augimą skatinančius veiksnius nagrinėjantys mokslininkai įžiūri dvi galimas kryptis – optimistinę ir pesimistinę. Rūpestį kelia tai, kad vis labiau didėja pensininkų dalis. Tokia visuomenės senėjimo tendencija verčia valstybes peržiūrėti socialinei apsaugai, gydymui, pensijoms skirtus finansus – senėjančios visuomenės poreikiai gali tapti prioritetu, nes jaunimo bus vis mažiau. Optimistinio scenarijaus kūrėjai teigia, kad ilgės ne tik gyvenimo trukmė: žmonių darbingumo „kartelė“ irgi bus nukelta keletu ar keliolika metų į priekį, todėl pradėję ar įpusėję septintą dešimtį asmenys tikrai nebus be rūpesčių dienas leidžiantys pensininkai, jie ir toliau sėkmingai dirbs, nes sveikatos sąlygos leis jiems nesitraukti iš darbo rinkos.
Kokie atradimai teikia vilčių?
1975 metais mirusi Beryl Hamilton Buck visą užgyventą turtą (manoma, kad tada tai buvo apie 11-12 mln. JAV dolerių) paliko San Franciske veikusiam labdaros fondui. Velionė norėjo, kad dalis jos turto būtų skirta mokslininkų ieškojimams, kaip galima būtų pailginti žmogaus gyvenimą. Todėl prieš tris dešimtmečius buvo įkurtas Buck institutas, kurio steigėjai siekė ne tik sužinoti, kaip galima pailginti žmonių amžių, bet kaip pasiekti, kad bėgantys metai būtų darbingi ir sveiki.
Šiandien šiame institute tyrinėjama apie 100 molekulių, kurios, tikėtina, daro svarbiausią įtaką mūsų organizmo senėjimo procesams. Bandymams čia naudojami įvairūs gyvi organizmai, kurių gyvavimo laikas – labai trumpas. Pavyzdžiui, mielės. Pasirodo, net trečdalis jų genų yra identiški žmogiškiems. Kai kurių genų pašalinimas iškart užmuša mieles, kitų – pailgina gyvenimą. Tiesa, mokslininkai kol kas nerado atsakymo, kodėl taip nutinka, tačiau daro prielaidą, jog šios informacijos „iškodavimas“ leistų gerokai pailginti žmonių gyvenimo trukmę.
Naudojama pati šiuolaikiškiausia įranga leidžia ne tik sekti gyvenimo trukmės pokyčius – kur kas svarbiau, kokios būklės yra vienas ar kitas gyvas organizmas, kai jo gyvenimo trukmė viršija „standartinį“ amžių. Juk norima, kad žmogus ne tik ilgai gyventų, kur kas svarbiau – kad jis žymiai ilgiau išliktų sveikas ir darbingas.
Dar vienas optimizmo teikiantis tyrimų rezultatas – sliekai. Jeigu kam įdomu, jų pavadinimas Caenorhabditiselegans. Nuo 1999 m. instituto darbuotojams pavyko jų amžių pailginti net 5 kartus. „Prieš du dešimtmečius slieko gyvenimo trukmės korekcija atrodė visiškai neįmanoma. Šiandien bet kuris jaunas mokslininkas tokią užduotį tikrai įvykdytų“, - teigia instituto genetikas profesorius Simonas Melovas.
Ieškojimai tęsiasi
Bene naujausias optimizmo teikiantis atradimas – rapamicinas. Šis preparatas sukurtas tik iš Velykų salos dirvožemyje randamos bakterijos Streptomyces hygroscopicus. Identišką ramapcinui veikliąją medžiagą everolimuzą pristatę JAV mokslininkai teigė, jog naujas preparatų derinys leido prailginti pažengusiu krūties vėžiu sergančių moterų gyvenimą beveik dvigubai.
Sukurtas tam, kad padėtų išvengti organų atmetimo reakcijos po transplantacijų, rapamicinas, panašu, keičia kai kuriuos ląstelių senėjimo procesus. Laboratorijoje tirtos pelės, kurioms buvo duodama šio preparato, sendavo lėčiau ir ilgiau išlikdavo sveikesnės.
Tačiau jau dabar bėgti pas gydytoją, kad jums paskirtų rapamicino – neverta. Iki šiol nėra ištirtas preparato efektyvumas žmonių senėjimo procesams, be to, nežinomas ir jo galima pašalinis poveikis.
Tarp kitko
1954 metais Nobelio chemijos premija buvo skirta Linusui Carlui Paulingui. Jis teigė, kad didelės vitamino C dozės gali sustabdyti organizmo senėjimą. Deja, paaiškėjo, kad tokia terapija net kenkia organizmui.
