Aldona KUDZIENĖ
„Neįsivaizduoju, kad man jau šimtas metų. Ir linksmai, ir liūdnai gyvenau, bet metai vienodai greitai praskriejo“, – su jaudulio ašara akyse tokiais žodžiais viešnias savo gimtadienio rytą pasitiko Emilija Stašienė. Ir jei ne ta mistinė data – 1913 metų birželio 13 diena, įrašyta jos asmens dokumentuose, tikrai nepatikėtum, kad pašnekovė jau įkopė į antrą šimtuką. Metai Emilijai neišdildė veido skaistumo, akių švytėjimo, rūpesčio dėl artimųjų ir šviesaus proto. Antrąkart neištekėjo, nes nenorėjo
Senjora Emilija sako iš penkių seserų buvusi vidurinė, o dabar likusi vienintelė. Jauniausioji prieš kelerius metus mirė. Į jos pasveikinti atvykusių viešnių iš valdžios rūmų ir institucijos, kuri moka pensijas, pasidomėjimą, kokia ta ilgaamžiškumo paslaptis, atitarė: „Reikia gerą šeimą turėti, kad ilgai gyventum.“ Talkinami dukros Dalios, kurios išpuoselėtuose namuose ant Nemuno kranto ji dabar gyvena, susipažįstame su šimtametės gyvenimu. Vaikystė, jaunystė ir darbingiausi metai prabėgo Skapiškio apylinkėse, Kupiškio rajone. Tėveliai valdė apie 30 hektarų žemės, tad keturias dukras į mokslus išleido, o Emiliutę prie ūkio paliko. Ji ir šiandien mums patikino, kad labai mylėjo žemę, daržus ir savo Petrą, iš gretimo kaimo į užkurius atėjusį. Susituokė juodu karo išvakarėse. Istoriniai įvykiai, krėtę Europą, iki karo pradžios neužkabino jaunos Stašių šeimos, bet pokariu už perskaitytą antitarybinį laikraštuką Petras buvo suimtas. Keletą mėnesių iškalėjęs Lietuvoje, išvežtas į lagerį Komijoje tardymui ir paleistas po 9 mėnesių. Šeima po tokio įvykio baiminosi pasilikti tėviškėje, prasidėjus trėmimams paliko ūkį ir bėgo, apie 1947-uosius apsigyveno Kaune. Sunku buvo neturint lėšų mieste išgyventi, persikėlė į Kazlų Rūdą, kur gyveno Emilijos sesuo. Pradžioje glaudėsi jos namuose, vėliau gavo butą be patogumų, kuriame gyveno iki senatvės. Tik likimas Petrą labai anksti išsivedė. „Seniai našlaujame abi. Nei mano vyras, nei tėvelis penkiasdešimtmečių nesulaukė. Aš našlė tapau 48-erių, o mama – dar jaunesnė. Ji dėl manęs neištekėjo antrą kartą, nors besiperšančiųjų ir buvo, o aš – dėl jos“, – šį Dalios teiginį uždangsto šypsena, palikdama vietos pamąstymams. Jubiliatė Emilija išsako savus pamąstymus: „Neištekėjau, nes nenorėjau. Mylėjau savo vyrą, kuris man buvo labai geras. Dabar nei vyro, nei Kazlų Rūdos nesapnuoju, nors galvoju apie tai ir meldžiuosi. Apskritai dabar labai retai sapnuoju.“ Rūpestingumas neapleido
„Vienintelė pas tėvelius buvau. Aš taip pat turiu vienturtį sūnų Gintarą, visi džiaugiamės vieninteliu vaikaičiu Matu. Mamytė jau buvo našlė, bet į ilgas medicinos studijas mane išleido. Daug dirbo, kad galėčiau studijuoti. Baigusi mokslus gavau darbo paskyrimą į Marcinkonis, kurių ambulatorijoje dirbo labai bendruomeniškas medicinos darbuotojų kolektyvas. Teko važinėti ir į Merkinę. Nors jau pati užsidirbau, menu, kai mama iš Kazlų Rūdos man atvežė rūpestingai suvyniotą (kad pakeliui neiširtų) kilimą. Kitą kartą atvilko kibirą raugintų kopūstų. Tiesioginio kelio nebuvo, važiuodavo traukiniu į Kauną, iš jo – į Varėną, tada – į Marcinkonis. Stengdavosi atvykti rudenį, kad kelias dienas paviešėtų, baravykų prisirinktų. Mama mėgo bendrauti, puikiai gamino, mezgė. Jos firminio „Napaleono“ receptą esu išsaugojusi iki dabar. Mama jį kepdavo su svarainiais arba raudonųjų serbentų uogiene, būtinai Kalėdoms ir Velykoms. Iš jos ir aš išmokau lakštus šiam tortui išsikepti. Mama ir gerą duonos girą gamino. Ji labai padoriai gyveno ir stengėsi saugoti mane, kad dorai gyvenčiau, nenuklysčiau“, – mena dukra. Ji atvirai sako neįsivaizduojanti gyvenimo be mamos, kuriai atsikrausčius užleido geriausią, šviesiausią kambarį, iš kurio balkono atsiveria vaizdas į Nemuną ir pačios išpuoselėtus gėlynus, prieš kelerius metus čia pat, tik už tvoros, miesto valdžios įrengtą dviračių taką.
Senjora Emilija rytais litaniją paskaito, rožinį sukalba, suvalgo dukters pagamintus pusryčius užsigerdama balta kava. Tada pažiūri televizijos laidų, su vaikštyne dar pavaikšto po erdvius namus. Visą gyvenimą rūpestingumas jos neapleido. Ir garbaus amžiaus sulaukusi ji dažnai dukros pasiteirauja, ar durys užrakintos, dujos užsuktos, vis ragina ją eiti pailsėti. Pastebi kiekvieną naują šios drabužį. Jai norisi, kad viskas padoriai būtų. O mes, Dalios pasodintos prie gimtadienio vaišių stalo, vis girdėjome raginimą siekti vaišių. Mišias aukojo namie
Gražių žodžių apie mamą ir dukrą išgirdome ir iš kaimynų, buvusių ir esamų. Tik gerų atsiliepimų išsakė ir vaikaitis Gintaras, kuris, kaip ir Emilijos dukra, pasirinkęs mediko specialybę dirba Vilniuje. „Vaikystėje dažnai viešėdavau pas močiutę, daug vasarų prabėgo Kazlų Rūdoje. Ji buvo ūkininkaitė, tvirto charakterio, kultūringumo ir sąžiningumo pavyzdys. Menu, kartą abu ėjome į parduotuvę, iki kurios geras pusvalandis kelio. Grįžtant su pirkiniais pusiaukelėje ji pastebėjo, kad pardavėja jai atskaičiavo 40 kapeikų daugiau. Sugrįžome jų atiduoti. Buvau nedidelis ir tas kelias man buvo toks ilgas, bet atnešė supratimą, kad negalima pasilikti to, kas tau nepriklauso“, – šiandien teigia savo sūnų jau užauginęs vaikaitis Gintaras. Gimtadienio vakaras šimtametei Emilijai dovanojo daug emocijų ir išgyvenimų. Šv. Kazimiero bažnyčios dvasininkai mišias, skirtas jos garbingai sukakčiai, aukojo dukros namuose. Senjora Emilija, linkime jums visa, kas geriausia. Būkite sveika
