Kurį laiką stebint dažną Vyriausybės nuomonių keitimąsi, nebuvo galima pasakyti, kokios gi iš tikrųjų pozicijos laikomasi – bus statomas naujas atominės elektrinės reaktorius ar ne? Tačiau šią savaitę buvo sudėti visi taškai ant „i“. Vyriausybė aiškiai pareiškė, kad renkasi biokurą, o jeigu plėtos atominę energetiką, tai tik už kaimynių „sesių“ Latvijos ir Estijos, dar ir „Hitachi“ pinigus.
Premjeras Algirdas Butkevičius, kalbėdamas vienoje tiesioginėje radijo laidoje, bene pirmą kartą pareiškė nesutinkantis su Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomone. Nebuvo didelė paslaptis, kad Prezidentė pasisako už atominę elektrinę. Užtenka prisiminti jos susierzinimą patariamojo referendumo, kuriame tauta pareiškė nepritarimą atominei elektrinei, rezultatais. Prezidentė nepritaria vien biokuro energetikos vystymui, nes jis esą reiškia „savo miškų deginimą“. Susitikusi su Suomijos, statančios jau penktą (!) atominės elektrinės reaktorių, prezidentu, D.Grybauskaitė kalbėjo apie tai, kad mažosioms valstybėms atominė energetika yra vienintelė išeitis iš energetinės aklavietės. Už atominę energetiką atvirai pasisako ir buvęs A.Butkevičiaus oponentas rinkimuose į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko postą, Algirdo Brazausko įpėdinis, europarlamentaras Zigmantas Balčytis. Jis nusistebėjo, kodėl Lenkijai, turinčiai jungtis su Vokietija ir galinčiai pigiau nusipirkti „Gazprom“ dujų, atominę elektrinę statyti apsimoka, o štai Lietuvai, kaip teigia Energetikos instituto specialistai, – ne. Nors turėtų būti atvirkščiai.
Tačiau A.Butkevičius nukirto: Vyriausybė skatins investicijas į biokurą, kaip reikalauja šilumininkai. Ir visai nesvarbu, didelė Lietuva ar maža, bet turi vadovautis ekonomine logika. Ūkio ministrė Birutė Vėsaitė papildė: biokuras – Vyriausybės prioritetas.
Gana drąsus A.Butkevičiaus pareiškimas, turint mintyje, kad šalies teisėsauga kontroliuojama Prezidentei ištikimų vadovų, o šilumininkai seniai akylai stebimi. Matyt, dabartinių valdančiųjų saitai su šilumininkais yra labai stiprūs ir nustelbia teisėsaugos baimę. Juolab kad lietuviška teisėsauga ir taip dažnai pjauna grybą. Tačiau D.Grybauskaitė delsia, „klapčiukams“ iš prokuratūros ar Specialiųjų tyrimų tarnybos komandos neduoda. Kodėl? Gal jai sutrukdė premijos ir garbės titulai, pasipylę vienas po kito? Kaip tik šiandien Vašingtone jai suteikiamos Džordžtauno universiteto garbės daktaro regalijos. Versti premjerą iš balno ar ne, ji galės pasitarti ir su JAV Atstovų rūmų pirmininku Johnu Boehneriu, Užsienio reikalų komiteto pirmininku Edwardu Royce’u ir kitais JAV Kongreso nariais. Ekonominiai interesai parodomi labai aiškiai: su įtakingais JAV verslininkais Prezidentė pradeda Lietuvos ir JAV verslo tarybos darbą. Šiai tarybai, be kitų žinomų Amerikos kompanijų, priklauso ir „Chevron“.
Negalima sakyti, kad A.Butkevičius metimasis į biokuro vystymą yra bukas. Tai pateikiam tarsi siekis sumažinti šilumos energijos kainą gyventojams. Kas pasisakys už tai, kad šilumos kaina, kuri ir taip arkliška, dar labiau didėtų? Be to, premjeras, atrodo, jau sutarė su bankais, kad jie finansuotų šilumos ūkį norinčias renovuoti savivaldybes. Bankams ši idėja turėtų patikti, nes šilumos ūkis, tinkamai pasitvarkius su įkainiais ir buhalterinėmis formulėmis, – pelninga sritis.
Šilumos ūkis tikrai nusipelno renovacijos. Lietuva pernelyg daug sunaudoja energijos žaliavų, o kiekviena pertvarka iki šiol ne mažino, o tik didino priklausomybę nuo Rusijos. Pavyzdžiui, neturėdama kuo pasigirti, konservatorių Vyriausybė trimitavo apie naujo bloko paleidimą Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose, stengdamasi neminėti, kad naujas blokas maitinamas senoviškai – „Gazprom“ dujomis.
Už kogeneraciją pasisako ir oficialusis Lietuvos kyšininkas Vilniaus meras Artūras Zuokas, pravarde Abonentas, kuris nepasidrovėjo žerti kritikos Prezidentei dėl jos siekio statyti atominę ir suskystintųjų dujų terminalą. Tik neatrodo, kad jam rūpėtų Lietuvos geopolitiniai interesai ar Rusijos siekiai toliau dominuoti regione. Jis labiau vadovaujasi pragmatiniais sumetimais, nors iš esmės kogeneracijos idėja – jėgainėse vienu metu gaminti šilumą ir elektros energiją – pažangi.
Gerai, kai statoma nauja ar renovuojama sena. Bėda ta, kad dabartiniai šilumos renovacijos užmojai iš tolo trenkia oligarchiniu kvapeliu. Vėl kišamos letenos į gyventojų kišenes, kai trečdalis, o kai kur net 40 proc., šilumos energijos išgaruoja seniai netvarkytose šilumos trasose. Sovietmečiu kuras beveik nieko nekainavo, todėl tuomet nebuvo stengiamasi izoliuoti trasas. Tikriausiai visi esate matę daug vietų, kur praėjus net dviem nepriklausomybės dešimtmečiams virš trasų sniegas tirpsta greičiau. Jeigu šilumininkai būtų iš tikrųjų norėję taupyti gyventojų pinigus, jie pirmiausia būtų renovavę trasas, o ne gyventojų butukus. Bet juk iš savęs, renovuojant trasas, nepavogsi. Atkreipkite dėmesį, šilumininkų atstovai mielai kalba apie tai, kas jiems nepriklauso – apie daugiabučius, net ragina taikyti sankcijas savo namų nenorintiems renovuoti gyventojams, bet tyli apie tikrąją „bombą“ po kojomis, apie žemės plotus šildančias trasas.
Specialistų teigimu, galimybė melžti europinius pinigus ir yra tikroji šilumos ūkio renovacijos priežastis. Kainos, kaip neretai būna, bus išpūstos, pelnas pasiglemžtas, visa tai apmokės gyventojai, o šilumos energijos kaina nesumažės. Bus padarytos investicijos, tad kaina turėtų net išaugti. Po renovacijos šilumininkai sėdės tarsi mažieji gazpromai ir sems grietinėlę. Ir galės toliau reketuoti valstybę reikalaudami įvairių lengvatų ir pinigų, nes valdžia neturės alternatyvos. Atominei elektrinei tikriausiai net paminklo neliks.
Yra vilties, kad japonai bus kantrūs ir sutiks padidinti savo įnašą į Visagino atominės elektrinės statybą. „Hitachi“ turi Japonijos vyriausybės palaikymą, o užmojai platūs – statyti Lietuvoje gamyklų kompleksą – bazę tolesnei ekspansijai Europoje.
