Žlungančių galybių pomėgis statyti fizines ir iliuzines sienas išliko iki šių dienų.
Romėnai prieš pat imperijos žlugimą pradėjo statyti sienas. Pirmieji statiniai pasienyje iškilo 117 metais, valdant imperatoriui Trajanui. Bene žymiausi tokie įtvirtinimai išliko Britanijoje, jie iki šiol išsaugojo Hadriano sienos vardą. Pastaroji turėjo atskirti Civilizacijos pakraštį nuo barbarų, gyvenusių šiandieninėje Škotijoje, rašo „The Atlantic“.
Netrukus valdovai ėmė statyti sienas ir pačios imperijos viduje. Aukšti mūrai apjuosė tų laikų miestus. Romėnai tikėjosi, kad aukštos akmeninės tvoros apsaugos juos nuo barbarų antplūdžio.
IV amžiuje imperatorius Diokletianas pradėjo kurti feodalinę santvarką ir apribojo valstiečių galimybę migruoti imperijos viduje. Tokiu būdų Romos valdovas tikėjosi stabilizuoti griūvančią ekonomiką.
Sienų statyba užsiėmė Mingų dinastijos valdoma Kinija, Sovietų Sąjunga ir Britanijos imperija. Pastaruoju metu sienų statymo tradiciją stengiasi perimti JAV.
Respublikonų partija reikalauja padvigubinti patruliavimą palei Meksiką ir pastatyti dar 700 mylių sienos.
Populistinės ir tradicinės JAV partijos bando ieškoti atpirkimo ožių, kuriems būtų galima suversti kaltę dėl nedarbo ir lėto ekonomikos augimo. Tokiais nelaimėliais tapo imigrantai darbininkai ir tarptautinės bendrovės, kurios vardan konkurencingumo ieško pigesnės darbo jėgos užsienio valstybėse.
Noras bet kokiomis priemonėmis apginti savo tautos gerovę ir kultūrą nuo užsienio poveikio sulaukė biheivioristinės mokyklos ekonomistų dėmesio. Anot jų, žmonės kur kas daugiau dėmesio skiria netektims, kurias atneša pokyčiai, o ne potencialiai naudai ir galimybėms.
Dažnai sustiprėjusios imperijos ima baimintis bet kokių rimtesnių pokyčių, kurie atneštų kūrybinę destrukciją ir perskirstytų ekonominę bei politinę galią.
Sustiprėjusios valstybės ima racionalizuoti status quo naudą ir ilgainiui praranda ilgai kurtą konkurencinį pranašumą. Sustabarėjusias imperijas nurungia naujos ir veržlios valstybės, pasitinkančios pokyčius išskėstomis rankomis ir susitaikančios su proceso eigoje vykstančiais galių perskirstymo procesais.
XV amžiųje, kuomet Europa dar tik kaupėsi atrasti likusį pasaulį, pakloti pamatus pilietinėms teisėms, atsikratyti feodalinės santvarkos ir pradėti pramonės revoliuciją, kitoje pasaulio pusėje klestėjo turtingiausia to laikmečio imperija. Kinija mėgavosi technologine pažanga, karine galia ir sąlygine gerove. Tačiau ketvirtame XV amžiaus dešimtmetyje Mandarinų biurokratinis aparatas nutarė pakirsti augančią prekybininkų klasės galią ir įsakė nutraukti ryšius su aplinkiniu pasauliu. Per kelis šimtmečius Kinija visiškai nusilpo ir didžiausia pasaulio valstybė tapo Vakarų marionete.
Priešingai nei Senovės Romoje ar Kinijoje, Rytų Vokietija gynėsi ne nuo imigracijos, tačiau nuo emigracijos. Berlyno siena padalino miestą į dvi dalis 1961 metais ir griuvo tik 1989 metais. Per tą laika 246 žmonės žuvo bandydami patekti į Vakarų Berlyną, o milijonai liko įkalinti pūvančioje planinėje ekonomikoje.
Paskutiniais gyvavimo dešimtmečiais BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, Sovietų Sąjungoje išaugo nuo 4 tūkst. JAV dolerių iki 7 tūkst. JAV dolerių. Tačiau tuo pat metu net ir krizės apimtoje Britanijoje BVP dalis tenkanti vienam gyventuojui padidėjo nuo 8,9 tūks. JAV dolerių iki 16,4 tūkst. JAV dolerių.
Tuo tarpu savo klestėjimo viršūnę pasiekusi Britanija pradėjo statyti nematerialias sienas. Imperija du kartus atmetė siūlymą suteikti pilnavertes teises kolonijų gyventojams. XVIII amžiuje valdęs Britanijos premjeras Williamas Pittas ir Škotų ekonomistas Adamas Smithas tikėjo, kad Šiaurės Amerikos kolonijos turi būti deramai atstovaujamos parlamente, tačiau patys parlamentarai nenorėjo dalintis savo valdžia, todėl netrukus kolonijos pasuko savo keliais.
XX amžiaus pradžioje Britaniją nurungė Žemyninės Europos valstybės. 1820 metais Britanijos ekonominė galia buvo dukart didesnė nei Prancūzijos ir triskart lenkė Vokietiją. Per šimtmetį jėgų santykis išsilygino, o Britanijos politikai, stebėdami imperijos saulėlydį, siūlė gintis dar didesniais barjerais ir suvaržymais.
Šiandien JAV piliečiai turėtų nerimauti dėl politikų siūlymų įtvirtinti protekcionistinius siūlymus, varžyti tarptautinę prekybą bei migraciją. Amerikos galybei grasina ne imigrantų eilės pasienyje, tačiau savanoriška šalies izoliacija. Pasaulinės lyderės statusą JAV gali užtikrinti tik amerikietiškų tradicijų tąsa: inovacijos, įvairovė ir atvirumas aplinkiniam pasauliui bei jo idėjoms.
