Trūko tik pagrindinės šios svetimos valios įgyvendintojos Prezidentės, kuri po jos viešo leptelėjimo apie Tautos sprendimą 2012 m. referendume žarijas išmoko žarstyti kitų rankomis. Atvirai mūsų stojimą į euro zoną apibūdino Graikijos premjeras, padėkojęs, kad įstojome į euro zoną padėti ir Graikijai. Graikijai, kuri net nemano taupyti ir jau gavo per 240 mlrd. euro paramą. Šios skolos reikalingos valdyti Graikiją. Po Naujųjų metų mūsų finansų ministras jau prisipažino, kad 2015 m. Lietuvos biudžetas nepagrįstas ir teks jį peržiūrėti. Vokietija, matyt, nebesipriešins Graikijos išstojimui iš euro zonos, nes praktiškai tai neišvengiama. Klausimas tik, ar tai daryti ir išstojant iš Europos Sąjungos? O Jungtinė Karalystė skelbia spartinanti referendumą dėl išstojimo iš ES. Ar nepasijutote apgauti?
Euro propaganda buvo tik tušti šūkiai be argumentų. „Dalykiškumas“ demonstruotas vieninteliu klausimu – teisingai perskaičiuoti kainas. Intelektu ir kompiuterinių programų kūrimu Lietuvoje besigirianti mūsų Prezidentė ir jos valios vykdytojai galėtų suprasti, kad kasos aparatai tai sėkmingai padarys ir be jų paaiškinimų ar kontrolės, tam išleistų šimtų milijonų. Euro įvedimo Lietuvoje išlaidos – iki 0,92 mlrd. Lt. Skaudu matyti skubą ir mūsų piliečių vertimą ištuštinti kišenes per dvi savaites. Tai tyčiojimasis iš jų.
Valstybė, proteguojanti svetimą valiutą, pasmerkta žlugti. Apie prarastas valstybės atsargas ir suverenitetą dar pakalbėsime. Pradžioje atsikirsiu į vienintelę valdžios naudotą optinę apgaulę, kad litas buvo surištas su euro, tad euro įvedimas esą nieko nekeičia. Prezidentė, Seimas ir Vyriausybė nenori garsinti 2010 m. gegužės mėn. Tarptautinio valiutos fondo ekspertų išvadų, vertinant, kodėl naujos ES narės skirtingai išlaviravo 2008-2009 m. ekonominės krizės metu. Lenkija, Slovėnija ir Slovakija mažiau nukentėjo (Lenkijos ekonomika net augo) ir dėl to, kad neturėjo euro ir šalių viduje neleido atsiskaitinėti užsienio valiuta. Lenkija 2006 m. įstatymu apribojo skolinimąsi užsienio valiuta. Laisvai tai galima buvo daryti, jei paskola – 2 ar 3 metų. Jei sutartis iki penkerių metų, reikėjo gauti specialios valstybinės institucijos sutikimą. Jei skolinama daugiau kaip penkeriems metams, tai įsipareigojimai turėjo būti tik vietine valiuta – zlotu. Tai savaime atbaidė spekuliantus, nenorėjusius prisiimti ilgalaikės rizikos Lenkijos valiuta. Tokia prevencinė priemonė ne tik padėjo išvengti Lenkijos valstybės praskolinimo užsienio komerciniams bankams, bet ir leido valstybei ir ne tik valstybei skolintis iš vietinių gyventojų ir įmonių, dirbtinai nemokėti didelių palūkanų. Mes vis prisimename D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus skolinimosi principus, lyginame jų skolinimąsi iš užsienio bankų su Latvijos skolinimusi iš TVF. Tačiau reikėjo atsigręžti ir į kitą pusę – pasimokyti iš Lenkijos ekonomistų ir valdžios, suprantančių šalies finansų ir ekonomikos valdymą. Lito pririšimas prie JAV dolerio ir mėgėjiškas perrišimas prie euro buvo tuometinių Lietuvos valdžių silpnumo prisipažinimas, jų baimė patiems atsakyti už valstybės valdymą. Tarnauti kitiems paprasčiau. Tačiau tai, ką 2014 m. klusniai ir besąlygiškai įvykdė Lietuvos valdžia, pranoko visus ES federalistų lūkesčius.
Aptarkime prievartinį euro įvedimą Lietuvoje faktų kalba. Po to patys spręskite, kas įvyko Lietuvoje 2014-aisiais.
1. Po to, kai ES reikalų rikiuotojams nepavyko valstybėms-narėms primesti bendros ES konstitucijos, jie pasuko apgaulės ir melo keliu – federalinės valstybės, dėl kurios kūrimo nesutarta nė vienos valstybės–narės stojimo sutartyje, konstituciją pakeisti tarpvalstybinėmis sutartimis, valstybių-narių vadovų ir parlamentarų pagalba „apeinant“ jų atstovaujamų valstybių konstitucijas, ignoruojant tautų nuomonę. Po Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV arba Lisabonos sutartis), pakeitusios Eurokonstituciją, pasirašymo ir ratifikavimo Seime be Tautos valios, ruošiantis Lietuvos parklupdymui Prezidentė D. Grybauskaitė mūsų vardu pasirašė 2011-03-25 Europos Vadovų Tarybos sprendimą 2011/199/ES ir 2011-09-26 Prezidentės dekretu Nr.1K-825 pateikė Seimui ratifikuoti SESV pakeitimą – 136 straipsniо papildymą 3 dalimi. 2012 m. birželio 12 d. Seimas (81 – už ir 8 susilaikė) šį pakeitimą ratifikavo (projektas Nr. XIP-3638(2)). Pakeitimu sutarta steigti Europos Stabilumo Mechanizmą – 700 mlrd. EUR fondą, dengiantį tik dalį visų 4000 mlrd. EUR tuometinių euro zonos valstybių problemų. ESM dalyvauti privalu tik euro zonos nariams.
2. Valdžios pasiteisinimas, kad taip esą nutarėme 2003 m. gegužės 10-11 d. referendume, nerimtas. Visų pirma, balsavome tik už klausimą, ar pritariame stojimui į ES. Antra, nebalsavome dėl stojimo sutarties. Seimas net neturėjo jos oficialaus vertimo į lietuvių kalbą, o atsisakyti suvereniteto galime tik tuo atveju, jei tenkinami 1991-02-11 LR konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ reikalavimai – nuostata, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, gali būti pakeista tik už tai balsavus ¾ visų sąraše esančių rinkėjų. Už šį principą, bet ne sutartį referendume balsavo ne 75%, o tik 57% sąraše buvusių rinkėjų. Todėl mūsų Konstitucija šioje dalyje liko nepakeista. Trečia, Stojimo sutartyje nenumatytas privalomas euro įvedimas – Sutarties 4 straipsnyje sutarta, kad nuo įstojimo dienos kiekviena naujoji valstybė narė dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Jungtinė Karalystė, Švedija, Danija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija tebedalyvauja šioje sąjungoje su savo valiutomis, ir dėl to jų nemeta iš ES. 2003 m. Stojimo sutartį pasirašiusios šalys (ir Lietuva, ir Lenkija, ir Vengrija) dėl to nepasisakė, o mūsų Tautos pritarimo, būtino pagal 1991-02-11 LR konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ reikalavimus, iki šiol nėra. Ketvirta, Stojimo ir SESV sutartyse nesutarta dėl euro įvedimo datos ar kitų aplinkybių, kada tai reikia daryti. Jei valstybės rodikliai atitinka Mastrichto sutarties reikalavimus euro įvedimui, tai nereiškia valstybės prievolės įsivesti euro, tik suteikia teisę tai daryti. Nė viena ES valstybė, išskyrus mus, nesilaiko Mastrichto kriterijų.
3. Dar vienas mūsų antikonstitucinio pavergimo instrumentas – 2012-10-26 Protokolas dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto.
ECBS ne tik nustato ir įgyvendina Bendrijos pinigų politiką, bet ir laiko bei valdo valstybių narių oficialiąsias užsienio atsargas. Valstybių narių vyriausybėms palikta tik teisė laikyti ir valdyti apyvartines užsienio valiutos lėšas. Lietuvos bankas gauna savo poreikiams naudotis, t.y. uždirbti iš investavimo pragyvenimui, tik tiek, kiek ECB Valdančioji taryba nuspręs. Šioje taryboje turime vieną atstovą, kol valstybių narių skaičius nepasieks 21. ECB ir ESBS auditą vykdo tik ECB siūlomos ir Tarybos patvirtintos audito įmonės. Valdymo principą pakeisti negali niekas, jei pati Valdančioji Taryba to nenuspręs. ECB ir ECBS veikla konfidenciali, jei jos paviešinti nenuspręs Valdančioji Taryba. ECB organai vadovauja visai ECBS. Ši institucija nepriklauso nuo Bendrijos institucijų bei organų, o valstybių narių vyriausybės įsipareigoja neįtakoti ECB ir jų pavaldinių. Net taip vadinamų nacionalinių bankų vadovybę ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narius, kai jie atlieka savo užduotis, atsakomybėn patraukti gali tik ECB. Ir šį teisingumą vykdys tik Europos Teisingumo Teismas.
Užmirškime savo įstatymus ir lūkesčius nuteisti Lietuvos banko vadovą V. Vasiliauską, nuo sausio 1 d. įgijusį patį didžiausią Lietuvoje teisinį imunitetą ir dabar laisvai galintį įgyvendinti jo viešai paskelbtą principą -moralė ir etika yra ne šio pasaulio dimensijos. Net Prezidentė neturi tokio imuniteto – ims ir įvykdys Seimas jos apkaltą. Išsigelbėti nuo to gali tik ji pati, pvz. įtakodama Seimo narius. V. Vasiliauskui pačiam tuo rūpintis nebereikia. Apie viską pagalvos ECB.
ES Pinigų politikos direktyva taip pat nustato, kad ECBS laiko ir valdo visas Lietuvos užsienio atsargas (5 str.), o ECB išimtinai duoda leidimus išleisti banknotus (105a str.). Todėl mūsų Konstitucijos 125 str., teigiantis, kad ir Lietuvos bankas gali emituoti pinigus, liko parodija, o mūsų valdžios teiginys, kad mes valdysime savo buvusias ir litą net 107% dengusias atsargas, yra melas – po to, kai 2014 m. pradžioje Seimas pakeitė Lietuvos banko įstatymą ir perdavė Lietuvos bankui mūsų valstybės atsargas, jos drauge su Lietuvos banku ir jo turtu š.m. sausio 1 d. tapo ECBS, kurią vado ECB, dalimi. Beje, Graikijai stojant į euro zoną, jos valiuta drachma buvo padengta tik apie 50%. Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Šarkino ir finansų ministro A. Butkevičiaus su ECB pasirašyta deklaracija Lietuva įsipareigojo išsaugoti 100% lito padengimą iki įstojimo į euro zoną. Ir išsaugojo. Prezidentė ir Seimas jas padovanojo ECBS.
4. Kitas mūsų pajungimo instrumentas – 2013-06-26 Europos parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr.575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms, kuriuo iš dalies keistas Reglamentas (ES) Nr.648/2012. Vadovaujantis juo ir aukščiau minėtais neteisėtai mūsų Prezidentės prisiimtais įsipareigojimais, kuriuos įstatymais pavertė Prezidentei bevališkai paklusnus Seimas, o įgyvendino bevalė Vyriausybė ir pirmojo p. D. Grybauskaitės prezidentinių rinkimų štabo vadovas advokatas ir Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas, įvykdytas valstybės pardavimas, pavadintas „privalomu“ euro įvedimu. 2014 m. Seimas net 29 kartus keitė Lietuvos banko įstatymą. Keitė ir valstybės kontrolės įstatymą (kad nebesikištų į mums nebepriklausančio Lietuvos banko reikalus). Keitė ir komercinių bankų įstatymą. Apgalvoti net psichologiniai niuansai – prieštaraujant Valstybinei lietuvių kalbos inspekcijai Seimas įteisino nelietuvišką šios valiutos pavadinimo naudojimą lietuvių kalboje – ne euras, o euro.
Esminis dalykas, kuris įvyko priimant šiuos įstatymus Lietuvoje ir ko neatsisakė save gerbiančios euro zonos valstybės, jų parlamentai ir vyriausybės, yra tai, kad mūsų Vyriausybę atstovaujanti finansų ministerija atsisakė teisės ir atsakomybės reguliuoti šiuos valstybės ekonomikos valdymo procesus, kiek jie begali būti reguliuojami neturint savo valiutos. Tuo pažeisti mūsų Konstitucijos 5 str. (valdžios galias riboja Konstitucija) ir 94 str. (Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvarko krašto reikalus), nes Vyriausybė atsisakė savo konstitucinių galių, o Seimas jas drauge su užsienio atsargomis perdavė Lietuvos bankui. Drauge su Lietuvos banku šios galios š.m. sausio 1 d. nukeliavo į Frankfurtą prie Maino, t.y. atiteko viršvalstybinei institucijai – ECB, kurio įtakoti Lietuva negali.
Taip vadinama Lietuvos Prezidentė vetavo net kuklius taip vadinamo Lietuvos Seimo bandymus nors kaip nors įtakoti taip vadinamą Lietuvos banką. Po Prezidentės veto Seimas sutiko su nuostata, kad taip Lietuvos bankui panorėjus ar Seimui paprašius šis iš Lietuvos banko gali gauti tik nekonfidencialią informaciją. Tačiau kad paprašyti ją, reikia žinoti, ką ECB ar LB nutarė. Pagal Protokolą dėl ECB ir ECBS tik jie patys sprendžia, kas konfidencialu, kas ne. Konkrečias mūsų suvereniteto dalis atidavė, o jų susigrąžinimo mechanizmas nesutartas. Spąstai užsidarė. Likome kvailio vietoje. Matyt, pirmieji graikai eksperimentuos, kaip iš jų išeiti.
Ar galime patikėti mūsų valstybės valdymą šiems taip vadinamiems bevaliams Lietuvos pardavėjams -Prezidentei, Seimui, Vyriausybei ir Lietuvos bankui?
5. 2014 m. baigiantis, Prezidentės teikimu lapkričio 6 d. Seimas, įgyvendinant 2012 m. kovo 2 d. Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, vadinamą Fiskaline sutartimi, ir pažeisdamas mūsų Konstituciją, draugiškai priėmė Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą (XIIP-1761). Nuo šiol, priimant Lietuvos ir savivaldybių biudžetus, vadovausimės Tarybos reglamentams (EB) Nr.1466/97 ir (EB) Nr.1467/97 atitinkantiems “Centro” nustatomiems taip vadinamiems vidutinio laikotarpio tikslams ir struktūrinio postūmio užduotims. Kuo abstrakčiau parašyta, tuo lengviau „Centrui“ mus valdyti. Mes besąlygiškai sutinkame su viskuo, kas mums nurodoma. Esant išskirtinėms aplinkybėms, numatytos specialios procedūros. Tokiu būdu mūsų valstybės ir savivaldybių biudžetai tapo reguliuojami “Centro”. Beje, valstybės kontrolė pateikė išvadas, kad 2015 m. Lietuvos biudžetas pažeidžia Fiskalinės drausmės įstatymą. Tačiau Seimas ir Prezidentė, pasirašiusi šį biudžeto įstatymą, nekreipia į tai dėmesio. Sankcijų kol kas „Centras“ dar neskyrė – pasidžiaukime dar kurį laiką euro naryste.
Tokio finansų centralizavimo nebuvo net Tarybų Sąjungoje. Jei Tarybų Lietuvos biudžete būdavo surenkama perdaug lėšų, jos nukeliaudavo į sąjunginį biudžetą. Jei respublikos biudžetui trūkdavo lėšų, tai iš Lietuvoje buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių surenkamo apyvartos mokesčio (PVM mokesčio atitikmens) galima buvo dengti respublikos biudžeto deficitą, likusias lėšas mokant sąjunginiam biudžetui.
6. Pernai lapkrityje Lietuvos Prezidentė viešai užsipuolė Rusiją. Puolėme uoliai diskutuoti, ką tai reiškia.
Pasinaudojusi tarptautiniu jos pačios sukeltu skandalu, p. D. Grybauskaitė be jokios reklamos 2014 m. lapkričio 26 d. Prezidento dekretu Nr. 1K-150 Seimui pateikė ratifikuoti Europos stabilumo mechanizmo (ESM) steigimo sutartį su visais jos pakeitimais (įstatymas XIIP-2559). Prezidentės pavergtas Seimas beveik vienbalsiai (82 – už, 1 – prieš, 1 susilaikė) ją ratifikavo. Ką tai reiškia Lietuvai?
Pagal metų senumo finansų ministerijos atsakymą signatarui Z. Vaišvilai preliminariais duomenimis tai reiškia Lietuvos įsipareigojimą sumokėti į ESM apie 318 mln. EUR įmoką ir garantuoti pagal pirmąjį pareikalavimą apie 2,45 mlrd. EUR sumokėjimą. Šiais skaičiais tenka abejoti ne tik dėl to, kad tai tik Lietuvos finansų ministerijos nuomonė. Pagal Estijos, kuri po įstojimo į euro zoną per dvejus metus padvigubino savo valstybės skolą, ekonomikos duomenis mums tektų mokėti apie 800 mln. EUR pirminį įnašą ir įsipareigoti apie 5 mlrd. EUR sumai. Dar 2012 m. euro zonos valstybių probleminių skolų suma siekė 4000 mlrd. EUR.
Tačiau svarbiausia yra suvokti šį besąlygiško lėšų paėmimo iš mūsų mechanizmą. Lietuva privalės šiai, dar vienai viršvyriausybinei institucijai, per 7 dienas sumokėti jos pareikalautą sumą! Iš kur? Skolinsimės arba pasirašysime vekselį, t.y. liksime skolingi. Jei nuspręs šį fondą didinti, mūsų varganas vienas balsas ESM valdyme bus balsas tyruose. Seimo kompetencija apsiriboja tik nurodymu mūsų valstybės atstovui, kaip balsuoti Valdytojų taryboje ar ESM direktorių valdyboje. Šių institucijų sprendimai neskundžiami niekieno ir niekam. Šie biurokratai, kaip ir kitų viršvyriausybinių institucijų darbuotojai, atleidžiami nuo bet kokios atsakomybės už šią jų veiklą.
Ar sveiko proto ir neprievartaujamas asmuo sutiktų su tokiu sprendimu, jei tai būtų jo, o ne valstybės įsipareigojimai ir teisių atidavimai? Niekas niekam niekada nė už kiek ir nė už ką!
Atidavus ir šią valstybės suvereno funkciją (vėlgi be Tautos sprendimo), Seimo ir Vyriausybės vaidmenys mūsų dar vadinamos valstybės finansų sistemos ir ekonomikos valdyme liko tik simboliniai.
7. Galutiniam mūsų valstybės finansų sistemos užvaldymui šiemet beliko ratifikuoti Bankų sutartį, pagal kurią nuo 2016 m. visi euro zonos šalių komerciniai bankai mokės įnašus į bendrą fondą. Stabtelta dėl to, kad ir ES teisininkai supranta, jog tai tiesiogiai kertasi su šalių-narių konstitucijomis. Todėl šis fondas kol kas nėra pavaldus ECB, bet ECB jį valdo. Bankų sutartyje numatyta, kad šiame fonde 1% nuo komercinių bankų aktyvų bus surinktas iki 2025 m. Tada jį ir perims ECB. Ar prisimenate, ES vadovų viešus pareiškimus, kad iki 2022 m. neliks ES valstybių? Aiškėja visapusiškas tiksliai suderintas ES valstybių ir jų konstitucijų, atsiprašau už šį žodį, suvirškinimo terminas ir mechanizmai.
8. Forsuotas lito išstūmimas, verčiant mus viską iš namų sunešti į bankus, ne tik atsiųs į namus kontroliuotojus dėl jūsų parodytų pajamų. Paruoštas ir kitas žingsnis, mus įstumiantis į besąlygišką užsienio komercinių bankų vergystę – 2014 m. lapkričio 18 d. Vyriausybė pritarė Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymų projektui ir jau pateikė jį Seimui. Valdžios ponai ir ponios, pasakykite, kas bus blogo Lietuvos ekonomikai, jei baltarusiai, ukrainiečiai ir net rusai važiuos pas mus poilsiauti ir vešis grynųjų? Ar Jūs bent suprantate, kad kasos čekiai ir įmonių kasos dokumentai yra griežtos apskaitos dokumentai? Sakote, kovojate su korupcija ir šešėline prekyba? Korupcijos fronte Lietuva išsiveržė į ES lyderius. Negi nesuprantate, kad ribojimas atsiskaityti grynaisiais tik įstums šiuos atsiskaitymus į šešėlį? Su kontrabanda kovojama ne vien administracinėmis priemonėmis, bet, visų pirma, ekonominėmis, mažinant kontrabandinių ir nekontrabandinių kainų skirtumus, kad nebūtų paperkami visi, kurie būtini sėkmingam ilgamečiam kontrabandos egzistavimui – nuo eilinio pasieniečio iki prezidento ir teismo. Tik tokiu būdu kontrabanda praras ekonomines prielaidas.
Galų gale pažiūrėkite į veidrodį ir įvertinkite Klaipėdos SGD terminalo skaičius. Jūs neraudonuodami „nuleidžiate“ off-shore įmonei valstybės milijardus. Beje, nereikia turėti iliuzijų šiais klausimais – Lietuvos teisėsaugos paklausimus dėl off-shore įmonių, visų pirma, ignoruoja JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė. Pastarajai, besiruošiančiai skelbti referendumą dėl išstojimo iš ES, stojimo į ES sutartyje leista turėti off-shore įmonių zonas. Finansų vilkai žiūri, kaip gausinti ir savo valstybės, ir savo piliečių pajamas, o ne jas atiminėti. Mūsų valdžios noras apmokestinti mūsų pensininkų iš vaikų ir anūkų gaunamas pašto perlaidas – visiškai gėdingas.
9. ECB ir kitų viršvyriausybinių institutų naudojimo valstybių užvaldymui deramai pasipriešino tik mažutė, bet vieninga Islandija, Tautos valia pakeitusi Konstituciją, atsisakiusi prisiimti Islandijoje veikiančių bankų įsipareigojimus, atsisakiusi stoti į ES ir nuteisusi valdžią, beatodairiškai vykdžiusią globalistų politiką Islandijos sąskaita. Euro zonos šalys „gelbėjamos“, priverčiant jas prisiimti jose veikiančių bankų įsipareigojimus, valstybės vardu gauti paskolas, kurias teikia TVF ir ESM. Kai tokios skolininkės nebevykdo įsipareigojimų šiems kreditoriams, šios skolos nenurašomos, bet jas superka ECB, išleisdamas euroobligacijas. Iš kur lėšos? Tiesiog išleidžiami euro pinigai. Siekiant padaryti euro zoną patrauklesne, ECB vis mažina bazinę euro palūkanų normą. Tačiau tokia zona (Vokietijos Vyriausybės obligacijos jau parduodamos ir už neigiamą palūkanų normą) tampa nepalanki investitoriams. Pernai, paaštrėjus euro zonos krizei, pvz. Japonijos vyriausybė pardavė visas savo turėtas euroobligacijas. Kol kas euro zoną gelbsti tai, kad dominuoja 10-15 metų euroobligacijos. Tačiau ECB turės jas supirkti, atėjus laikui. Matyt, naujai išleidžiamais nepadengtais eurais ar euroobligacijomis. Po Naujųjų metų euro zonos problemos, euro nuvertėjimas JAV dolerio atžvilgiu tapo rekordiniu per 9 metus. Investuotojai ne pritraukiami, o bėga iš euro zonos, nes JAV ir kitų valstybių vertybiniai popieriai tapo patrauklesni. Jau dėliojami scenarijai dėl Vokietijos problemų, JK ruošiasi skelbti referendumą dėl išstojimo iš ES anksčiau laiko ne tik dėl politinių priežasčių.
Štai į kokią zoną sausio 1 d. pateko Lietuva, atidavusi jai viską, ką turėjo, ir įsipareigojusi duoti tiek, kiek pareikalaus. Mūsų valdžia, bijanti priimti savarankiškus sprendimus dėl lito, šiuo laikotarpiu galėjo svarstyti ir lito persiejimą prie JAV dolerio. Bent apčiuopiamoje perspektyvoje būtume atsikvėpę laisviau, turėję laiko pažiūrėti, kas vyks su euro zona. Ir tikrai nesiveržti į karą, kuris labai silpnina euro zoną.
Esant bendroje euro zonoje, t.y. be savo valiutos, nerealu įgyvendinti ir valstybės bankroto scenarijų. Galima tik atsiskaityti turtu.
Matant šį, 2014 m. scenarijų Lietuvai, suprantama, kodėl taip isteriškai mūsų valdžia, besąlygiškai valdoma iš šono (ar jau iš viršaus?) sutiko Tautos iniciatyvą skelbti referendumą. Net V. Landsbergis viešai prarado savitvardą. Tokius grandiozinius ir patyliukais surikiuotus federalizavimo planus Lietuvai būtume sugriovę! Beje, komerciniai bankai – taip pat valstybės užvaldymo instrumentai. Mūsų įstatymai leidžia už skolas bankų perimtą turtą banko balanse apskaityti tik metus. Po to, mūsų užsienietiški bankai šį turtą, visų pirma, prestižinėse vietose esančią žemę ir pastatus, perleidžia savoms investicinėms įmonėms. Mieli referendumo sumanytojai ir pasiaukojusieji šiai šventai mūsų žemės išsaugojimo ir Tautos, o ne valdžios uzurpatorių, valdymo idėjai, supraskite, su kokia jėga ir pinigais Jūs susirėmėte!
Todėl Europrokuratūros projektas šiemet bus forsuote forsuojamas, valstybių-narių vadovams net nepasirašant atskiro susitarimo dėl jo, nors Lisabonos sutartyje tai buvo sutarta. Į mūsų veidą jau spjaudo atvirai. O mes labai kantrūs. Dėl viso pikto Prezidentė ir V. Landsbergis uoliai kuria išorės priešą ir kariškiams suteikinėja net teisėsaugos teisių ne karo metu. Neduok, Dieve, prabusime!
Paminėjau Dievo vardą. Mielieji Bažnyčios tarnai, kreipiuosi ir į Jūsų savigarbą bei atsakomybę dėl Lietuvos likimo. Nekartokite klaidų dėl referendumo, neikite prieš Tautą. Būkite verti Jūsų leistos „Lietuvos bažnyčios kronikos“.
Gruodžio 30 d. „Lietuvos rytas“ paskelbė straipsnį apie finansų ministro Rimanto Šadžiaus senelį Dzidą Budrį, laidojusį litą 1940 m. Tai ne tik simboliška. 1940 m. mažai kam žinomas VDU dėstytojas buvo paskirtas Lietuvos banko likvidavimo komisaru, 1944 m. po tarybų valdžios grįžimo pagerbtas net profesoriaus vardu. Tai ne tik Lietuvos aukso ir kito turto, bet ir žmonių likimų istorija. Ištremtų Lietuvos banko darbuotojų procentas – įspūdingas. Todėl besidomintiems tuo siūlau paskaityti ir kitus šaltinius.
Atsimenant Lietuvos banko ir Lito atkūrimo 1989 – 1993 m. peripetijas ir nežmoniškai sudėtingą triūsą, noriu nuoširdžiai padėkoti ne tik buvusiam pirmajam atkurto Lietuvos banko vadovui Viliui Baldišiui ir jo vadovaujamo 100 darbuotojų kolektyvui, dirbusiam praktiškai be lėšų ir kompiuterių, garbiems a.a. prof. Stasiui Uosiui ir Vladui Terleckui, kitiems, paaukojusiems savo sveikatą šiam šventam darbui. Be jų triūso ir įdirbio, kuriuo jie leido naudotis ir buvusios TSRS respublikų finansų sistemas atkūrusiems kolegoms, jų tvirtos laikysenos visų nedraugų atžvilgiu – to nebūtume taip greitai pasiekę.
Todėl į dabartinio Lietuvos banko, kuriame dirba per 600 darbuotojų, lengvabūdiškumą, vykdant Prezidentės iniciatyvas dėl lito atsisakymo, laidojant mūsų valstybingumą, jų veiksmus suprasti galima, tik vadovaujantis p. V. Vasiliausko prisipažinimu, kad etika ir moralė yra ne šio pasaulio dimensijos.
Šio pasaulio dimensija Lietuvoje yra šios valstybės pardavimas. Už ką ir kiek?
Visa tai išdėsčiau tam, kad suprastume, kas įvyko 2014 metais Lietuvoje. Lietuvos Prezidentė, privertusi Seimą ir Vyriausybę, įgyvendino Lietuvos parklupdymą, mano nuomone, vadintiną priverstiniu mūsų valstybės pardavimu. Todėl susitarkime dėl mūsų tikslo – ko mes norime iš ES, kur mes einame? Jei tai, kas vyksta, mums tinka, valstybės kaip Tautos ir šeimos išlikimo garanto mums nereikia – gerai! Tik priminsiu 5-litų monetos su Dr. Jono Basanavičiaus bareljefu užrašą briaunoje. Briauna apvali, todėl užrašą galima skaityti dvejopai: „Tautos gerovė – Tavo gerovė“ arba „Tavo gerovė – Tautos gerovė“. Kaip mes skaitysime šį užrašą šiandien?
Valdžia jau ne tik bijo paklausti mūsų nuomonės, bet bijo ir pasakyti, ką daro. Nes bijo Tautos! Todėl forsuotai kuriama MELO, PRIEVARTOS ir CENZŪROS teritorija, kurią iš inercijos dar vadiname valstybe. Prisiminkime 2014 m. vasario 9 d. Lietuvos piliečių forumą „Už valstybę be melo“, kuris kreipėsi į Seimą ir dėl privalomųjų referendumų dėl euro įvedimo ir dėl Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo, Konstitucinio teismo teisėjų apkaltos. Klausimas dėl Prezidentės D. Grybauskaitės apkaltos, lyginant su Prezidento R. Pakso apkalta – jau net persirpęs, jei dar suvokiame savo atsakomybę dėl mūsų valstybės. Jei mums dar reikia valstybės.
Pasitinkant Lietuvos Respublikos atkūrimo 25-metį, apima keistas jausmas. Prisiminiau Sąjūdžio vadovybės sutrikimą, nežinant, kaip reaguoti į A. Brazausko ir V. Petkevičiaus vykdomą trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte, dar tebeegzistuojant Tarybų Lietuvai. Kaip pasitiksime šį jau tik formaliai beegzistuojančios valstybės jubiliejų?
A.a. Marcelijus Martinaitis dar 1996 m. perspėjo, kad “Europos žmonėmis” mes galime tapti tik kaip lietuviai. Kitokių mūsų Europai nereikės: mūsų vieta ten bus patiltės, pigūs turgūs, blogiausias maistas, priemiestis, ubago vieta prie stalo.”, ir klausė: “Štai prūsai pirmieji iš baltų “ėjo į Europą” ir iš jos negrįžo. O mes kaip eisime: su terbom ar su savo protu?”
Siūlau eiti ne su terbom, o pasiremti V. Landsbergio, tuo metu dar netapusio mūsų valstybės idėjos išdaviku, žodžiais jo knygoje „Sunki Laisvė“ (1 knyga, 30-31 psl. Vilnius, Vaga, 2000) apie 1991-02-11 LR Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“: “…per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net ir viso pasaulio gelbėjimo ar priežiūros komitetas, net ir šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šio žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien ja padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo statysime teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“
Zigmas Vaišvila
