Trakų istorinio nacionalinio parko Užutrakio dvaro sodybos buvusiame svirne stiklo dailininkė Sigita Grabliauskaitė rugpjūčio 13 – rugsėjo 30 d. eksponuoja personalinę stiklo kūrinių parodą – „Stiklo kelias“. Joje autorė rodo paskutiniaisiais metais įgyvendintus stiklo plakečių bei skulptūrų darbus. Naujausi Sigitos Grabliauskaitės stiklo kūriniai-ciklai įgyvendinti „Miegančiųjų laike“, „Menininkų portretų“, „Moterų“, „Angelų“, „Delnoženklių“ bei „Rankų ženklų“ temomis. Čia stiklo plaketėse bei skulptūrose, dominuoja semantinio piešinio, ornamento, spalvos bei toninių niuansų paieškos, plastiniai formos atliejų stikle eksperimentai ir skulptūrinių derinių su šviesa instaliacijos.
Prisimenant Sigitos Grabliauskaitės stiklo kūrybos raidą, reikėtų paminėti, kad menininkė ypač mėgsta kurti ciklais, kurie tampa itin įsimintini ir ryškiai pristato šią autorę parodose, kataloguose, spaudoje. Taigi dailininkės kūryboje būta žymių, jos asmeninį braižą suformavusių stiklo plakečių ir skulptūrų serijų, iš kurių, be abejonės, minėtini darbai ženklų, kaukių, gėlių, kristalizacijos, angelų, etc. temomis. Juose atsispindėjo dailininkės plastikos principų bei technikų įvairovė: čia plėtota vienam ar kitam menininkės ciklui būdinga grafinė, tapybinė bei skulptūrinė raiška, skleidėsi ekspresyvūs spalviniai viražai arba prabilo semantinė grafiška kalba. Priklausomai nuo dominuojančio poreikio stiklo kūriniuose išreikšti spalvą, formą ar liniją, čia atsispindėjo ir panaudotų stiklo technikų (liejimo, sukepinimo, šlifavimo, poliravimo, graviravimo, vitražo ir kt.) estetika bei profesionali kokybė.
Kai kurie dailininkės darbai žiūrovui galėjo priminti pirmykščių uolų ženklus, kiti – abstrakčią tapybinę vaizdo viziją arba secesijos kryptį. (Su secesija Sigitos stiklo paveikslus sieja ir tai, kad menininkė vertina ne tik skaidrų, bet ir nepermatomą stiklą, stebėtojui primenantį brangių akmenų tekstūras ar, vėlgi, gamtiškojo pasaulio elementų struktūras.)
2008 metais dailininkė pradėjo „Miegančiųjų laike“ ciklą, kurio tąsa eksponuojama ir Užutrakio parodoje. Tuomet ji įgyvendinto savotišką performansą: vieno plenero metu autorė nuo savo modelių – draugų, kolegų - „nuiminėjo“ gipsinius atspaudus, kuriuos vėliau įkūnijo stiklo skulptūrose. Sustingę, stiklo medžiagoje įamžinti vaizdiniai čia įgyjo visai kitokią portretinę išraišką, demonstravo netikėtą veido mimiką, atskleidė tokius žmonių asmenybinius bruožus, kurių šie nesitikėjo turį. Pastarąjį stiklo skulptūrų ciklą autorė tęsia ir šiandiena. Taip gimė nauja darbų serija pavadinimu „Menininkų portretai“.
Paskutiniaisiais metais dailininkė susidomėjo ir moters tema. Neretai gvildenama ir menininkų kūryboje mėgstama tematika šį kartą perteikiama skulptūrinio stiklo reljefo būdu. Moterys ir vyrai, moterų torsai, moterys – angelai, moterys pakrantėje – tokio pobūdžio ciklai eksponuojami ir Užutrakio parodoje.
Skulptūriniuose „Rankų“ serijos darbuose menininkė atranda naują išraiškos priemonę: jausmui bei estetikai išgauti ji pasitelkia efektingą apšvietimą, tad šios serijos darbai įgyja tam tikro instaliatyvumo bruožų, anot pačios dailininkės, perteikia „gimstančio stiklo karštį“ bei padeda pajausti optikos, peršviečiamumo, erdviškumo reikšmę stiklo kūryboje.
Sigita Grabliauskaitė pastaraisiais metais kuria ne tik meninio stiklo darbus: ji vis dažniau dalyvauja įvairiuose akvarelės pleneruose, lieja akvareles bei tapo. Menininkė sako, jog jai yra įdomu lyginti stiklo plakėtės spalvų viražų radimąsi ugnies karštyje su spalvos vandenyje liejimu, išgaunamu akvarelėje. Dailininkė vien šiais metais dalyvavo keliuose akvarelininkų pleneruose, kuriuose liejo akvareles, piešė, pabandė prisiminti ir aliejinės tapybos pamokas.
Dailininkė jau ilgą laiką dirba docente KK J. Vienožinskio menų fakultete, yra stiklo studijos vadovė, dėsto dekoratyvinės plastikos stiklo specializacijos studentams.
