Sigitas Parulskis, lyg literatūros pasaulio Johnny’is Cashas, pastaruoju metu viešai visur matomas su juodu džinsiniu švarku ir mąslia išraiška veide. Apie ką mąsto 2007-ųjų „Metų knygos“ apdovanojimo laimėtojas, bandė išsiaiškinti gerų naujienų apie kultūrą tinklaraštis „G-taskas.lt“.
- Iš pradžių šabloniškai: iš ko dabar duoną valgai ir iš ko valgysi artimiausiu metu? Nauji romanai, vertimai, pjesės, dar kažkas?
- Dabar rašau romaną.
- Gyveni iš rašymo. Ar tada netampa rašymas darbu, o kūryba – verslu?
- Rašymas ir yra darbas. Ir, beje, sunkus, atsakingas, nors kartais malonus. Suprantu, sakydamas „kūryba – verslas“ norite šventai pasipiktinti, esą kūryba negali būti vulgarizuojama pinigais. Atleiskite, bet juk ir teatras, ir kinas, ir dailė yra verslas. Kodėl literatūra turi būti išimtis? Jeigu Bažnyčia net iš tikėjimo, iš žmogaus baimės, mirties ir vilties daro pinigus?
- Parulskio kelias į viešumą prasidėjo poezija, tačiau paskutiniu metu jos vis mažiau, o daugiau eseistikos? Kodėl?
- Senstu.
- Parulskis – ne tik rašytojas, bet ir vertėjas. Ar už tai moka geriau, negu už rašymą? Išversti paprasčiau negu kažką sukurti? Jeigu Charmso „Nutikimus“, išverstus Parulskio, išverstum atgal į rusų kalbą, gautųsi kažkas panašaus į Charmsą, ar labiau panašu į Parulskį? Kaip atsirenki, ką versti? Ką manai apie verstinių knygų skaitymą, jeigu yra galimybė skaityt originalą?
- Verčiu labai mažai, atsitiktinai, tiktai tuomet, kai užsako leidyklos. Moka už tai ne itin daug, tačiau versti, be abejo, lengviau nei rašyti originalų kūrinį. Romanui sugaišti daugybę laiko, išversti knygą, ypač nesudėtingą detektyvą, įmanoma per porą mėnesių. Originalas visuomet skiriasi nuo vertimo, kuris iš jų geresnis? Kartais būna, kad vertimas skamba geriau. Nelygu koks tekstas, nelygu, koks skaitytojas.
Charmsą išversti „atgal“ į rusų kalbą būtų įdomus eksperimentas, tačiau aš tuo jau neužsiimsiu. Ir nemanau, kad tai turėtų nors kiek prasmės.
Versti knygas verta, nes kalba nėra tik informacijos perdavimo priemonė, ne tik komunikacijos instrumentas, tai mąstymo dalis, mentaliteto, tautos identiteto dalis. Vokiečių modernistas Gottfriedas Bennas yra sakęs, kad kalba yra tautos falas, ji išauga tiesiai iš tautos kamieno. Todėl sava kalba perteikti kitos tautos patirtį, laiko, erdvės, papročių, žmogaus psichologijos ir kt. suvokimą yra labai svarbu. Kalba apvaisina būtį. Žinoma, verčiant visuomet kažkas nubyra, kažkas atsiranda. Idealiai išversti neįmanoma. Kita vertus, ar mes kalbėdamiesi su kitu žmogumi, iš tiesų sužinome visą tiesą, kas jis yra? Netgi kasdienė kalba yra tam tikras vertimas, mes gaudami informaciją iš pašnekovo verčiame ją savaip, į savo kalbą, pagal savo poreikius, išsilavinimą, prigimtį, pasaulėjautą ir t.t.
- Esi mano mėgiamiausias gyvas Lietuvos rašytojas. Gyvas, nes Kunčinas jau amžinatilsį. Ar matai sau konkurentų Lietuvos grafomanų tarpe? Kurie Lietuvos literatūros atstovai, tavo manymu, verti vadintis rašytojais iš didžiosios „R“ (poezijos ir prozos)?
Nemanau, kad į rašytojus reikia žiūrėti kaip į boksininkus, kurie daužo knygomis vienas kitam snukį ir pagaliau nugali. Skaitytojų labai daug, jų skoniai skirtingi ir panašiai, todėl rašytojų yra ir turi būti pačių įvairiausių, ir negali būti vieno geriausio. Jis paprasčiausiai negalėtų patenkinti tokios skonio įvairovės ir prirašyti knygų visiems skaitytojams. VISIEMS, suprantate, ką sakau?
Ir dalinti vietas ar medalius rašytojams aš neketinu.
- Tavo laikysena, išvaizda, net rašymas turi militaristinio stiliaus bruožų. Atrodo, žodžiai ne parašyti, o iššaudyti su neapykanta. Perfrazuojant J. Fowleso herojų iš „Juodmedžio bokšto“: „Nemoki neapkęsti – negali mylėti. Nemoki mylėti – negali rašyti“. Kiek tai tinka pačiam rašymo procesui? Apskritai, kaip vyksta pats rašymo procesas? Aplinka, fonas, maistas, gal po ranka svaigalai ir cigaretės…?
- Nežinau, iš kur atsirado toks keistas apibūdinimas, siejamas su manimi – „militaristinis stilius“. Aš nemėgstu militaristų, ir savo stiliaus niekada su tuo netapatinau. Ir žodis „neapykanta“ mano kūrybai visiškai netaikytinas. Gali būti, kad dėl to kaltas romanas „Trys sekundės dangaus“, bet tai etikečių klijuotojų, o ne mano problema.
Rašau prie stalo, ne virtuvėje, todėl maisto po ranka nėra. Rūkyti mečiau prieš keletą metų, o svaiginuosi labai senoviškai – laukiu įkvėpimo ir kai jis ateina, rašau, rašau, rašau, kol riešai įskausta.
- Lietuviškai literatūrai atgrasumą įgijau vidurinėje, ir dabar, kad paimčiau į rankas kažką lietuviško, reikia nemažai pastangų. Ar tai nėra netinkamų mokymo programų įtaka? Ar būtina tūlam lietuviui perskaityti Donelaitį, Žemaitę ir Biliūną?
- Manau, kad mūsų mokytojai labai prastai dėsto literatūrą. Galima įdomiai pasakoti ir apie Donelaitį, ir Žemaitę. Tiesiog juos reiktų įjungti į pasaulinį kontekstą, kalbėti apie juos šiuolaikiška kalba. Nesidomiu mokyklos programomis, bet ne programos skatina mąstymą, o žmonės, mokytojai. Tikrai talentingų mokytojų visą laiką trūksta.
- Tikiu, kad blogiau už Pogrebnojaus poeziją nebus, o ar skaitei ką nors iš Dano Browno ar Paulo Coelho? Ką manai apie tokią literatūrą?
- Skaičiau ir Browną, ir Coelho. Greituoju skaitymu, kad žinočiau, ką tai reiškia. Man tokia literatūra nepatinka. Bet tai skonio dalykas.
- Rašytojai skundžiasi, kad maža Lietuvos rinka, maži honorarai. Galvoju, jeigu gerai moka užsienio kalbą, kodėl nerašo lietuviai kitomis kalbomis ir nebando prasimušti svetur? Ar atsakymas čia, kad niekas svetur tokio šlamšto neskaitys, ar yra kitų priežasčių? Rašytojas S. T. Kondrotas yra pareiškęs, kad lietuvių kalba netinkama rašyti gerą literatūrą. Ar sutinki su tuo? Ko stinga lietuvių kalbai ir kuri kalba tuomet literatūrai ar filosofijai yra pati tinkamiausia? Pačio kūryba išversta į kitas kalbas. Kas tau iš to?
- Jeigu nori rašyti kita kalba ir būti spausdinamas kitoje valstybėje, turi gyventi toje valstybėje, būti jos piliečiu, patekti į kritikų, leidėjų akiratį ir panašiai. Niekam nereikalingi priklydę rašytojai. Savų užtenka. Ir tai ne literatūros kokybės problema. Ne kalbos problema. Išversti nėra sunku bet kurį lietuvių rašytoją, ypač prozą. Maža tautelė niekam nėra įdomi. Mes priklausome Rytų Europos regionui ir turime konkuruoti su tokiomis didelėmis tautomis, kaip Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Rusija ir panašiai.
Lietuvių kalba tinkama gerai literatūrai, esu tikras. Žinoma, ji kiek per daug archaiška, per daug konkreti, neatitrūkusi nuo žemės – vokiečių ar anglų kalbos daug abstraktesnės. Be to, mūsų literatūrinės kalbos tradicija daug trumpesnė nei didžiųjų europiečių.
Kovo mėnesį į Vilnių atvažiuos režisierius italas – jis perskaitė romaną „Trys sekundės dangaus“ itališkai ir nori kurti filmą pagal jį. Nežinau, ar tai kokia nors nauda, bet įdomu.
- Lietuvos leidyklos verčia savo skaitytojus užsiimti literatūrine gerontofilija: vertimai (jei tai ne „Haris Poteris“) vėluoja ne vienerius metus. Geriausias to pavyzdys yra S. Becketto trilogijos vertimas bei tai, kad iki šiol lietuviškai neturime suomių nobelisto F. E. Sillanpaa darbų. Gelbsti tai, kad dauguma dar moka rusiškai, bet ta karta jau grimzta į kapines. Ar tai nėra pagrindinis barjeras, kodėl mes niekad nepasivysim kitų šalių literatūrinio išsilavinimo lygio?
- Penkiasdešimties metų okupacija – realus faktas, o ne politikų prasimanymas. Šis laikotarpis tikrai stipriai prisidėjo prie mūsų visuomenės išprusimo lygio.
- Ar manai, kad Lietuva kultūros atžvilgiu vis dar yra didelė provincija? Kalbu ne vien tik apie literatūrą, labiau apie visą šalies mentalitetą.
- Provincija – daugialypė sąvoka. Labiausiai Lietuvoje pasigendu tikro dėmesio. Viskas velniškai paviršutiniška.
- Lietuvos politikieriai paskelbė „akropolinę“ akciją, kad šie metai - skaitymo metai. Kiek iš to bus naudos? O gal jau yra? Ir tuo pačiu rekomenduok žmonėms ką nors vertingo paskaityti. Ar daug skaitai? Kokie naujausi atradimai literatūroje?
- Tai, kad žmonės skatinami skaityti, nėra blogai. Kiek naudos? O kiek naudos, kai žmonės skatinami neteršti, laikytis eismo taisyklių, įstatymų ir panašiai? Visuomenė turi kaip nors gyventi, todėl rengia akcijas, kuria papročius, konvenciją, kad žmonės kažkokiu būdu galėtų ištverti kartu nepjaudami vieni kitų. Pastaruoju metu skaitau mažiau nei norėčiau, o tai, ką skaitau, tebūnie mano asmeninis reikalas.
- Parulskį galima laikyti vienu iš šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pradininkų. Nuo ko prasidėjo draugystė su teatru? Kuo tau įdomus pjesių rašymas teatrui? Tavo santykis su teatru: kas paskutiniu metu tave nustebino tiek gerąja, tiek blogąja prasme; ar Lietuvai reikia dar „Urvinio vaiko“?
- Šiandien apie teatrą nenoriu kalbėti.
- Mano manymu, viena iš geriausių tavo pjesių „Nesibaigianti vienatvė dviese“ (apie tarp vyro ir moters sklandančią neįveikiamą prarają, neišvengiamą vienišumą) iki šiol nėra pristatyta sostinės ar kitų didžiųjų miestų scenai. Kaip manai, kodėl?
- „Nesibaigiančią vienatvę…“ pastatė Alytaus teatras, vadinasi, ji neliko tik popieriuje. O dėl kitų aplinkybių – matyt, ir pjesės turi savo likimą.
- Papasakok apie kovos su tuštybe būdus, ar ją įmanoma įveikti?
- Nekovoju su tuštybe, nes turiu jos tiek, kiek reikia – truputis ydų visuomet paįvairina mūsų kasdienybę.
- Aš iš prigimties esu blogas žmogus, ir skaitydamas Parulskio kūryba jaučiu kažkokį sielų bendrumą. Iš kur tas blogis pas tave? Ar tiki Z. Froidu, kuris teigia, kad visų mūsų dabartinių problemų šaknys glūdi vaikystėje, ir ar tau galioja ši taisyklė? Kaip tavo tėvai susitaikė su tokia „baisia“ literatūrine kalba, stiliumi? Kaip jie priima ir vertina tavo kūrybą?
- Aš nesu blogas žmogus, ir mano kūryba nieko bendro su blogiu neturi. Ir mano kūrinių kalba ne baisi. Žmonių, taip sakančių apie mano kūrybą, literatūros suvokimas labai šabloniškas, schematiškas ir lėkštas. Tai, kad mano kūriniuose yra žodžių, atspindinčių realų laiką ir realią erdvę, kurioje visi stumdomės, nėra „kalbos baisumo“ problema. Gal reiktų pagalvoti apie priežastis.
- Dar 1990 m. eilėraštyje „Nesugaunamas paukštis“ skambėjo tokios eilutės : „mašina kuri veža negyvus/ paukščius/ dažnai pasiklysta rūke/ sugenda/ o kai trenkiasi į pakelės medį/ arba apsivožia/ negyvi paukščiai pavirsta/ negyvom/ vištom“. Ar jau tada paukščių gripas buvo žinomas, ar čia išsipildžiusi pranašystė?
- Dėl eilėraščio „Nesugaunamas paukštis“… Tai tam tikras idealistinis, netgi kiek romantiškas požiūris į kūrybą apskritai. Anuomet laikiausi nuomonės, jog poezija nepasakoma žodžiais, tikra, grynoji poezija, gal net ne poezija, o dvasia yra neuždaroma į jokią formą. Virtusi žodžiais, ji miršta. Iš esmės, ir ligi šiol mano nuomonė išliko panaši. Sunku pasakyti tikrai subtilius, gilius, esminius dalykus – kad žodžiai nebūtų banalūs, ir kad būtų labai įtaigūs.
- Mane kaip melomaną domina, kokia muzika formavo tavo pasaulėvaizdį? Kokia gyveni šiandien? Ar daug muzikos tavo gyvenime?
- Nesu muzikantas, todėl muzika neformavo mano pasaulėvaizdžio, nebent prisidėjo prie jo architektūros keletu detalių. Augau provincijoj, tuo metu tarybinės estrados žvaigždė buvo Stasys Povilaitis, o socialistinio lagerio žvaigždė – čekoslovakas Karelas Gottas. Šiaip klausėmės įvairiausios muzikos – ir „Slade“, ir „Nazareth“, ir „ABBA“. Turėjau „Kiss“ nuotraukų – man imponavo jų makiažas, buvau įsirašęs grupės diską „Alive II“, jeigu atmintis nemeluoja, ir „Queen“, ir panašiai, žodžiu, kratinys. Melomanas niekad nebuvau.
Dabar dažniausiai klausausi bliuzo, dažnai įsijungiu radijo stotį „Relax FM“, kartais apsilankau operoje.
- Kinas. Kiek jo tavo gyvenime? Kokio? Turi mėgiamą (-us) filmą, kurį gali žiūrėti daug kartų?
- Kinas per TV, ir kinas kino teatre – skirtingos sąvokos, todėl net nežinau, kiek to tikrojo kino mano gyvenime. Kai nieko kito negaliu daryti – žiūriu TV. Bet ten ne kinas, o tik šiaip – judantys paveikslėliai. Iš studijų laikų stipriausias įspūdis – Tarkovskis, Fellinis. Daug sykių galiu žiūrėti tik Woody Alleną, pavyzdžiui, jo filmą „Išnarstytas Haris“ („Deconstructing Harry“).
- Nori gaut „Nobelį“? Kaip, tavo manymu, skambėtų ta eilutė „skiriama už …“?
- Nenoriu Nobelio, nes neturiu už ką. Jau minėjau, mano tuštybė neperžengia padorumo ribų.
- Šiandien visos Lietuvos „žvaigždės“ dainuoja dešimtukuose ir aistringai šoka. Net Erlickas ėmėsi to „blūdo“. O Kada Parulskio eilė?
- Neketinu nei dainuoti, nei šokti. Nebent būtų surengtos ieties mėtymo varžybos – gal ir sudalyvaučiau jaunystės atminimui.
- Mamontovas kažkada sudarė sąrašą klausimų, kurių pasigenda interviu metu. Ar turi panašių klausimų? Klausimas, kurio niekas dar neklausė, ir atsakymas į jį.
- Mane ima kankinti nuojauta, kad niekas neskaito mano kūrinių, nes niekad nesulaukiu klausimų, susijusių su tekstais.
Kalbino Ovidijus Ruškys (offca)
