Daktarų bijau lygiai tiek pat, kiek ir juos mėgstu, ir lankyti įstaigas, kuriose mirtis vilki baltus chalatus ir dėvi sterilias pirštinaites, man yra beveik tas pats, kaip kai kuriems piliečiams lankytis kazino arba viešnamiuose.
Hipochondriko svajonė – pasaulis ligoninė, kuriame pagrindinė užduotis surasti savo gyvenimo ligą, puoselėti ir auginti ją, vystyti, tobulinti, rasti kuo subtilesnių niuansų, išplėtoti iki galingos metaforos, paversti altoriumi, stabu, absoliutu ir pramoga.
Nuo to laiko, kai rudenį buvo išrautas dantis, nieko įdomaus mano gyvenime neįvyko. Organizmas, nors ir girgždėdamas braškėdamas, sukosi kartu su saule pavasario link. Pagaliau prieš keletą dienų, naktį, sulaukiau. Mano širdis man per didelė, netelpa į krūtinės narvą. Blaškosi, daužosi kaip Rilkės pantera, o tarp tų smūgių į šonkaulių grotas smegenys fiksuoja SOS signalus: galas tau, galas tau, galas... Pagaliau.
Kiekvieną sykį, kai einu į gydymo įstaigą, jaučiu švelnų jaudulį ir iššūkį: laikykitės, organai, bus jums ispanų inkvizicija! Štai ir dabar – nešu širdį, kuri man per didelė, ir galvoju – o kaip pasiteisinsiu? Viduramžiais manyta, kad žmogaus siela tūno kraujyje ir širdyje. Matyt, viskas per tą nelaimingą dvasingumą.
Prie durų laukiame keliese, kairėje vyras, dešinėje moteris. Akivaizdu, kad abu mėgėjai.
Vyras, sėdintis kairėje ir skaitantis laikraštį – iš respublikos šiaurės, netyčia nugirdau registratūroje. Matyti, kad truputį nervinasi, laikraščio kraštas virpčioja, nieko keisto, jam tai pirmas kartas. Aš profesionalas, man vizitas pas Hipokratą – šventė. Eidama pro šalį mano gydytoja pamato mane ir nustemba – aš turėjęs ateiti valanda vėliau.
– Matot, – sakau nutaisęs parazito išraišką, – ligonis, turėjęs ateitį šią valandą numirė, ir dabar mano eilė. – Ir sielvartingai žvilgteliu į žmogų su laikraščiu. Matyt, patalpoje šilta – jam per kaktą jau teka prakaitas, o laikraštis tirta taip, kad, regis, jis nori iš jo iškratyti visą mėšlą. Moteris, sėdėjusi iš dešinės, skubiai išsitraukia buteliuką su spalvotomis piliulėmis ir ima iš eilės jas ryti.
O aš ramus, savo darbą atlikau, visi pagaliau suprato, kad vizitas pas gydytojus ne pokštas, mes čia atėjom pasimatyti su išnykimu, pratintis prie jo formų, mokytis nebūti, kaip mokė pats Sokratas.
Priimamajame įsivyrauja negera tyla: laikraštis šiauriečio rankose plakasi kaip ventiliatorius, o senutė, pabaigusi piliules, mėgina praryti plastmasinį vaistų indelį, bet skersai burnos įstrigęs dantų protezas trukdo. Subėga personalas, ima raminti pacientus – nekreipkite dėmesio, jis nerimtai, jis pajuokavo. Bet niekas nesijuokia. Ir aš nesijuokiu. Viskas rimta.
Mano gydytoja moteris. Štai čia sveikatos apsaugos sistemoje skylė. Jeigu gydytojas būtų vyras, hipochondrija man būtų svetima meno rūšis. Na, koks malonumas, jeigu vyras jums lieptų nusirengti iki pusės? Kai jauna gydytoja profilaktiškai tikrino, ar neturiu hemorojaus (mėgstu tokias vietas tekste – jos paprastai sukelia visas skaitytojų sąmonėje slypinčias išsigimėliškas reakcijas), jaučiausi, kaip ir dera jaustis ligoniui – patikimose rankose. O kai pirmą sykį apsilankiau pas urologą vyrą, norėjau rašyti pareiškimą policijai dėl išžaginimo. Štai kur lyčių skirtingumo paradoksas – kai į jus patenka (tarkim, medicininiu būdu) moteris, jaučiate kažką artima, o kai vyras, – kažką labai svetima, nors turėtų būti tarsi ir atvirkščiai. Matyt dėl to, kad aš feministas. Man patinka moterys. Ir ne tik dėl sekso. Lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris neseniai sakė, kad sekso nėra. Bet kaip tada atsirado pats Šliogeris? Ir visi kiti trys milijonai lietuvių? Kita vertus, man apskritai patinka moterys, man malonu su jomis būti, kalbėtis, matyti jų kitoniškumą (aš taip stebiuosi, kad jos visiškai kitokios nei vyrai, kad kartais atrodo, kad jos tikrai turi kokią nors paslaptį, kurios mums, vyrams, Kūrėjas nepatikėjo, nors tai, be abejo, prietarai ir makaronų kabinimas). Matyt, čia irgi viena iš pasaulinio sąmokslo formų – jeigu gydytojai būtų vien vyrai, medicinos sritis taptų kur kas menkiau pelninga: gydytųsi tik moterys.
Tiesa, Valerie Solanas nuomonė, kad visi vyrai nori tapti moterimis ir dėl to jiems reikia viską nupjauti, man nepatinka, t.y. aš ne ekstremalus feministas.
Bet dabar ant darbo stalo – širdis. Sakau gydytojai: nevyniokit į vatą, klokite viską, po velnių, atvirai, kiek man liko, viską ištversiu, aš stoikas, skeptikas, kinikas ir t.t.
Gydytojos veidu, kaip sako literatai, perbėgo rūpesčio ir nerimo šešėlis. Ir kai ji jau prasižiojo sakyti, aš ją aplenkiau:
– Ne, nereikia, velniop tą tiesą, meluokite, kiek tiktai jums leidžia Hipokrato priesaika, o jeigu neleidžia, tai laužykit ją dėl Dievo meilės, tik nereikia jokios tiesos.
Gydytoja nusišypsojo gilumine šypsena, kaip tik ta, kuri sklinda iš flamandų meistrų drobių. Tai ne šypsena, o šviesa, persmelkianti mūsų būtį nuo Andromedos ūko iki pat tuščio majonezo indelio šaldytuve. Pasirodo, viskas ten gerai. Pagersiu kažkokio metalo miltelių ir širdis taps normalaus dydžio. Bent jau, kol vėl nepradėsiu piktnaudžiauti dvasingumu. Manau, nesaikingas dvasingumas mane ištiko dėl krikščionių ir musulmonų karo. Ir viskas per tuo parazitus danus. Jie gyvena pelkėse – dėl to tokie pikti. Pavyzdžiui, danų princas Hamletas – pamišėlis, mėgo visus įžeidinėti, puldavo muštis. Princesė Ofelija – silpnaprotė. Ką jau kalbėt apie sadistą Hansą Christianą Anderseną.
Priimamajame vėl sėdėjo nauja pora: du kritinio amžiaus vyrai ir viena moteris. Taip pat kritinė. Nutaisiau Oidipo karaliaus, ką tik sužinojusio, kad miegojo su savo motina, veidą, ir kimiu, silpnu balsu, išnaudojęs pauzę, ištariau: „O ten, pro langą, kapinės matyti ant kalnelio... duobės nasrai garuoja prasižioję...“
Ir vėl subėgo personalas, vaistai, prakaitas, siaubo grimasos. Krikščioniškos civilizacijos saulėlydis.
