Tą rytą, nepaisydamas jau rudenėjančios, bet vis dar malonios rytinės erekcijos, pakilau iš guolio ir akimirksniu atsidūriau balkone.
Tiesą sakant, vos prabudus nuogam išeiti į balkoną tapo nuolatiniu įpročiu: miegas, kaip viena iš pasyviųjų mirties formų, reikalingas apsivalymo. Taigi maršrutas balkonas, tualetas, dušas gali būti suvokiamas kaip trijų etapų apsivalymas nuo kūną pažymėjusių mirties fragmentų.
Tą sykį išėjau į balkoną genamas negeros nuojautos, kuri manęs neapgavo: žvilgtelėjau žemyn ir nevalingai riktelėjau: blt.......!!!!! Mano automobilio kairiojo posūkio vietoje žiojo skylė. Lizdas, kurį visiems laikams paliko paukštis. Blt...!!!! – dar sykį išgirdau savo balsą ir saulėta rudens diena buvo sugadinta. Visi planai, ketinimų protokolai, pasimatymai, intymūs elektroniniai atodūsiai, sarkastiški pastebėjimai prie pietų stalo, nepadorios užuominos per vakarienę, saulėlydžio epifanijos, derybos su prodiuseriu dėl solidesnio honoraro – viskas šuniui ant uodegos. Paukščiui, kuris paliko lizdą. Ant uodegos, blt...!
Net nepusryčiavęs nuėjau apžiūrėti išniekintos transporto priemonės. Automobilis, – tiek jau to, materialinę netektį iškęsti galima, bet štai pojūtis, lyg būtum išžagintas... Miegi ir neįtari, kad tuo metu kažkas triūsia prie tavo budrumą praradusių orumo sėdmenų, išniekina tavo autonomiją, nešvankiai darbuojasi ties tavo asmenybės unikalumo kontūrais.
„Užmušiu“, – sušvokščiau pro sukąstus dantis ir net nepastebėjau, kad šalia stovi kaimynas, gyvenantis pirmajame aukšte, ir supratingai linguoja galva. Vidutinio amžiaus, kresnas, rankos stambios, smakras valingas, lūpos sučiauptos kietai kaip bankomato anga kreditinei kortelei.
– Išsigimėliai, – sako kaimynas ir žiūri į mane nė nemirktelėdamas.
– Ir jau ne pirmą sykį, – skėsteliu rankomis, jausdamas, kad šis nepažįstamo žmogaus dėmesys man ne padeda, o kažkaip dar papildo nemalonų ką tik patirtos prievartos ir pažeminimo jausmą.
– Japonai šūdinai daro. Tereikia gerai trūktelėt, plastmasinė agregatą prilaikanti ąselė nulūžta ir vagis į kojas. Net signalizacija nespėja suveikti. Iš maniškio BMW taip lengvai nieko neišlupsi.
– Ir kam reikalingas sulaužytas posūkis? – burbteliu nežinodamas, ką pridurti prie specialisto komentarų.
– Narkomanai. Dėl dozės vagia viską.
Nebežinau ką sakyti, skėsteliu rankomis ir tylėdamas žengiu laiptinės link.
– Palauk, – sako kaimynas iš pirmojo aukšto. – Noriu tau šį tą parodyt.
Mosteli ranka kviesdamas paskui save ir pasuka prie laiptų į rūsį. Patyrusi psichologinį sukrėtimą žmogaus imuninė sistemą akimirksniui nusilpsta, todėl aš, visiškai nenorėdamas iš pat ryto lankytis rūsyje ir dar su kaimynu, kurį tik kartkartėmis sutinku ant laiptų, bet net nesisveikinu, nė neprieštaraudamas klusniai nuseku iš paskos.
Keletu staigių ir tikslių judesių atrakinęs spyną, kaimynas stumtelėjo duris, nuspaudė elektros jungiklį, paskui atsainiai mostelėjo ranka kažkur į tolimąjį patalpos kampą ir, nutaisęs iškilmingai ironišką balsą, pasakė:
– Habemus papam. Užeik.
Na, bent jau katalikas, pagalvojau, vis dar nesusivokdamas, ką aš čia prakeiktame rūsyje veikiu su visiškai nepažįstamu žmogumi. Iš tamsaus koridoriaus patekęs į ryškiai apšviestą patalpą ne iš karto supratau, kad ryšulys, gulintis tolimajame kampe, yra žmogus. Akimirksniu man užšalo visi organizmo sistemose cirkuliuojantys skysčiai, kojos į betoną suleido šaknis, o visas moliniu Golemu virtęs kūnas įsitempė laukdamas kokios nors emocinės perkrovos, smūgio arba dūrio.
– Išėjau apie antrą valandą į balkoną, – pasigirdo taikus kaimyno balsas, – žiūriu, slampioja aplink. Pasiėmiau lazdikę ir dėl viso pikto patikrinau.
Iš tiesų kampe stovėjo į sieną atremta beisbolo lazda, o ant grindų surištom kojom bei rankom ir lipniąja juosta užklijuota burna gulėjo dvidešimties dvidešimt penkerių metų vaikinukas. Kairysis skruostas nubrozdintas, viena akis užtraukta tamsiai raudonų kraujosruvų, kita – sklidina baimės ir nežinomybės šokčiojo čia į mane, čia į kaimyną, o konvulsyvius besiraitančio kūno judesius retkarčiais palydėdavo garsas, panašus į inkštimą.
– Taviškis? – paklausė jis ir padavė iš kažkur jo rankose atsiradusį posūkio agregatą nulaužta tvirtinimo ąsele.
– Ko gero, taip, – išstenėjau, nežinodamas, kaip, po velnių, visa tai suprasti.
– Gal tave palikt su juo vieną? – sąmokslininko balsu paklausė kaimynas. – Juos reikia pamokyt. Kad patys atsimintų ir kitiems pasakytų. Dėl viso pikto – netaikyk į galvą.
Nebeprisimenu, kiek sykių pasakiau ne, ką atsakiau į piktą kaimyno šuktelėjimą „sakei, kad norėtum užmušti!“, tiesą sakant, nelabai atsimenu, kaip lėkiau laiptais, inkšdamas sau po nosim „maniakas, psichopatas, ligonis, pranešti, reikia pranešti!“, kaip atsidūriau savo bute. Galiu pasakyti tik tiek, kad po kokio pusvalandžio aptikau save intensyviai žingsniuojantį iš kambario į virtuvę, iš virtuvės į kambarį su telefonu rankoje ir nervingai mėginantį atsiminti, koks gi tas prakeiktas policijos numeris.
Keista, bet taip ir nesugebėjau jo atsiminti.
