Rugsėjo 1-oji - tai diena, kai gausus būrys atostogauti baigusių šalies piliečių suskumba į mokyklas ir universitetus semtis žinių. Vieniems tai jau ne naujiena, kitiems - pirmas kartas. Vieni grįžta pas senus draugus ir gerai pažįstamus mokytojus, kiti žengia į nežinią.
Ištisus metus teko stebėti pirmokų elgesį, jų dvasinės būsenos pokyčius, prisitaikymą prie naujos aplinkos, naujų draugų ir mokytojų. Tiek pat laiko tyrinėjau, kaip su savo vaikais ir jų mokytojais elgiasi tėvai, kokie yra vaikų, tėvų ir mokytojų tarpusavio santykiai. Šiandien jau galiu pateikti kai kurių išvadų ir pasiūlymų.
Aklas susitikimas
Pirmoji diena pirmokams ir jų tėvams - džiaugsmo ir nerimo mišinys. Džiaugsmo, nes atėjo metas išbandyti ne tik atžalos, bet ir savo galimybes. Nerimo, nes kažin kaip seksis… Kaip seksis susirasti draugų, mokytis, kokio charakterio mokytojas teks, ar jam patiks vaiko išmoktas elgesys? Nerimauja ir mokytojas: kokie bus naujieji ugdytiniai, kokie - jų tėveliai, ko jie tikisi ir siekia.
Mūsų švietimo sistemoje niekas netiria pirmokų būdo ir elgesio, mokytojų charakterio ir principų. Niekas nesirūpina vaiko ir pedagogo charakterių suderinamumu. Atvedę vaikus į mokyklą, tėvai nedeklaruoja, ko jie tikisi iš mokytojo, neatskleidžia savo vaiko savybių, neklausia, kokį elgesį mokytojas toleruoja, o kokio - ne. O juk kiekvienas vaikas ateina į mokyklą su tam tikra elgesio patirtimi, įgyta prisitaikant prie tėvų keliamų reikalavimų (pasitaiko, žinoma, ir atvirkščias modelis: kai tėvai gyvena pagal vaiko reikalavimus...).
Charakterių išklotinė
Žmogaus charakteris susideda iš dviejų komponentų: įgimtų savybių ir išmokto elgesio. Įgimtoms savybėms priskiriami temperamentas ir agresyvumas. Įgytos ypatybės būna negatyvios ir pozityvios. Suskirsčius vaikus pagal dominuojančius charakterio bruožus, galima apytiksliai prognozuoti jų savijautą pradėjus lankyti mokyklą.
Pavyzdžiui: kūdikiško tipo išlepintas vaikas būna draugiškas, meilus, linkęs padėti ir dalytis, tačiau jis nesavarankiškas, nedrąsus, išsiblaškęs, greitai įsižeidžiantis, savo norų nevaldantis, - žodžiu, daugiau panašus į 4 metukų kūdikį nei į pirmoką. Mokykloje jam bus nejauku. Jai jis dar nepribrendęs. Pirmieji metai prabėgs tik besirengiant mokymosi procesui, mokantis savarankiškumo.
Reiklių tėvų išauklėtas vaikas bus stropus, drausmingas, punktualus, tikslus, dėmesingas, susikaupęs, bet jį erzins kiekviena mokytojo klaidelė. Jis bus laikomas niurzgliu, pedantu, draugai netruks jį praminti „moksliuku“.
Be tėvų užaugęs arba jų dėmesio stokojęs vaikas, tikėtina, bus savarankiškas, pasitikintis savimi, mokąs dirbti individualiai, turįs ir ginąs savo nuomonę. Tačiau toks vaikas nemokės susidraugauti - bus atsiskyrėlis vienišius, nuolat prieštaraus mokytojui, nedalyvaus žaidimuose. Pertraukos jam gali tapti sunkiausiu laiku mokykloje - jos nemėgs todėl, kad per ją daug vaikų ir reikia bendrauti.
Reikšmingą grupę sudaro vaikai, kurių tėvai yra chaotiško elgesio, gyvena bohemišką gyvenimą, mėgsta girtis, puikuotis. Tokių gimdytojų atžalos yra įpratusios, kad tėvai iš jų nieko nereikalauja, žavisi ne itin reikšmingais jų pasiekimais. Šie vaikai pasižymi isterišku būdu. Jie žvalūs, energingi, spontaniški, mėgsta pavaidinti, rodo iniciatyvą, tačiau yra nedrausmingi, išdykę, nedėmesingi, paviršutiniški, apsimetėliai, melagiai, nesibodi net ką nors nugvelbti. Jie dažniausiai jaučiasi teisūs, mėgsta kelti „scenas“ ir naudoja efektus ne prastesnius nei jų tėveliai. Šiems vaikams pamoka - kančia, pertrauka - palaima, nes tik per ją jie turi gausią žiūrovų auditoriją ir neprivalo laikytis daugybės taisyklių, taip trukdančių jiems gyventi per pamokas.
Dievui žvakę ar velniui „kačergą“?
Jeigu tėvai ir mokytojai daugiau domėtųsi psichologija, dvasiniu žmogaus, ypač pirmoko, būviu ir tarpusavyje susitartų, ką jie iš to mažo žmogeliuko ruošiasi daryti - „Dievui žvakę ar velniui „kačergą“ - būtų sutaupyta daug laiko, pinigų ir emocijų.
Pirmoko prisitaikymas prie naujos aplinkos vyksta stichiškai, chaotiškai, vaikui patiriant didelius dvasinius sukrėtimus. Dažnai šie sunkumai būna tokie dideli, kad pakenkia ir vaiko fizinei sveikatai. Vaikų konfliktai tampa konfliktais tarp tėvų ir pedagogų, neretai juos nagrinėti tenka ir mokyklos administracijai. Tolesnis etapas - jau ugdymo įstaigas kontroliuojančios organizacijos. Nesutarimai priverčia vaiką tais pačiais mokslo metais pakeisti net kelias mokyklas. Nors paanalizavus situaciją akivaizdu, kad konfliktus buvo galima „užgesinti“ toje pačioje mokykloje, t.y. tiesiog perkelti pirmokėlį pas kitą mokytoją, kuris pajėgtų toleruoti jo elgesio patologijas arba kartu su tėvais imtųsi netinkamus polinkius koreguoti. Be to, ką vieni tėvai ar mokytojai suvokia kaip blogybę, kiti gali laikyti dorybe…
Kas turi keistis?
Patirdamas dvasinį diskomfortą žmogus turi keisti arba aplinką, arba save. Pats keistis nenori niekas, tad paprastai pirmiausia bandoma pakeisti aplinką.
Išryškėjus tėvų ir mokytojų požiūrių skirtumams, gimdytojai ima mėginti pedagogą perauklėti - priversti prisitaikyti prie jų atžalos specifinio elgesio. Tačiau mokytojas ugdo ne mažiau kaip 20 skirtingų charakterių vaikų, todėl jam pasikoreguoti pagal visus ugdytinius kebloka. Dažnai nepadeda ir tėvų įkalbinėjimai, aiškinimas, kad jų atžala „tokia iš prigimties“; menkai veikia ir gąsdinimai mokyklos administracija ar pan. Tuomet tėveliai dažniausiai ima piktintis netinkamu pedagogo profesiniu pasirengimu ar net primygtinai siūlo keisti darbą… Kai ir visa tai nepadeda, dar lieka meilikavimas, papirkinėjimas mažomis dovanėlėmis ar pažadais materialiai paremti mokyklą ar mokytoją.
Tokiais veiksmais tėvai daro meškos paslaugą vaikams: šie, įtikinti esą „tokie iš prigimties“, per gyvenimą ir nemėgins gludinti savo elgsenos, kol galiausiai taps našta visuomenei. Susiformavę vienpusiško negatyvaus elgesio bruožai trukdys pritapti mokykloje, vėliau - darbovietėje ir šeimoje.
Taigi, iškilus esminiams nesutarimams, savo elgesį keisti arba kito pedagogo ieškoti turi pirmokas. Jo prisitaikymas prie naujos aplinkos galimas trimis kryptimis: keičiant savo elgesį; kintant ir mokytojo laikysenai ugdytinio atžvilgiu; vaikui pereinant į kitą mokyklą, kur adaptacinis procesas prasideda iš naujo. Lengviausia ir prasmingiausia pakeisti pirmoko elgesį išmokant jį naujų, jam dar nežinomų elgesio būdų ir taip praplečiant jo galimybes prisitaikyti tolesniame gyvenime.
Dvasios bandelėmis nepagydysi
Šiuo metu tėvai, mokytojai ir valstybė daugiau domisi vaiko fizine, o ne dvasine būkle. Yra tikrinamas vaiko regėjimas, klausa, širdies, plaučių, virškinimo ir kitų svarbių organų veikla, bet nekreipiama dėmesio į elgesio patologijas: agresyvumą, nedrausmingumą, nesavarankiškumą, drovumą, uždarumą, išsiblaškymą, melavimą, valios ir susikaupimo stoką bei daugelį kitų negatyvių charakterio savybių, - jas reikėtų iš vaiko elgesio eliminuoti, vietoj jų įdiegti pozityvios elgsenos pradmenis. Dabar valstybė vaiko dvasines negalias (baimę, nepasitikėjimą ir t.t.) bando gydyti dalydama pieną ar bandeles, - jos tik sukelia antsvorį, o dvasinės bėdos klesti kaip klestėjusios.
Sovietų laikais psichologija visuomenei buvo tabu, todėl dabar psichologų (kitaip nei stomatologų) gausa pasigirti negalime. Žmogaus dvasiniu gyvenimu pas mus rūpinasi ekstrasensai, astrologai, būrėjos, parapsichologai ir dvasininkai. Pastarieji valstybės palaikomi bando formuoti vaiko pasaulėžiūrą. Tačiau net ir žvelgiant iš katalikiškos doktrinos varpinės, ruošti pirmoką pomirtiniam gyvenimui lyg ir per anksti. Tad gal valstybė Bažnyčiai patikėtų rūpintis pensinio amžiaus žmonėmis, o pirmokų dvasinį gyvenimą atiduotų į vaikų charakterio formavimosi žinovų, vaikų psichopedagogų rankas?
Nepalikime atsitiktinumui
Prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą, be fizinės sveikatos, reikėtų pasitikrinti ir dvasinę. Tėvai turėtų pasitarti su psichologu, šis įvertinti vaiko charakterį ir, derindamas savo rekomendacijas su tėvų tikslais, pateikti pasiūlymų, kokio charakterio mokytojas jų atžalai tiktų geriausiai. Pvz., stropių ir drausmingų tėvų vaiką reikėtų patikėti tokiomis pačiomis savybėmis pasižyminčiam mokytojui. Prie tokio pedagogo vaikas jausis kaip prie tėvų ir jam nereikės dėti pastangų prisitaikyti - teliks gilintis į mokymo programą ir kaupti žinias. Jeigu stropiam ir pareigingam vaikui bus pageidaujama suteikti spontaniškumo, žaismingumo, elgesio laisvumo ir lengvo bei malonaus bendravimo įgūdžių, tikėtina, kad psichologas patars papildomai lankyti užklasinius šokių, dramos, dainavimo ar panašaus pobūdžio būrelius.
Isteriško būdo vaikas, pakliuvęs į panašaus mokytojo globą, savo isteriškumą išpuoselės iki kraštutinumo ir buvę žavūs jo elgesio bruožai virs negatyviais. Toks vaikas gali tapti nepataisomu pataikūnu, melagiu, sukčiumi ar net vagimi. Todėl jam labiau tiktų kitomis būdo savybėmis pasižymintis pedagogas.
Visuomenė, išsikovojusi iš valstybės galimybę kurti privačias mokyklas, turėtų perskirstyti veiklos akcentus, sustiprinti teigiamo elgesio ir tikslingo žinių įgijimo motyvaciją. Žinios bevertės, jeigu nežinai, kur jas pritaikyti, o blogas elgesys apskritai gali pražudyti. Tie, kurie suvokia šią problemą, turi dažniau ją viešai analizuoti ir pradėti veikti. Amoralu bejėgišką vaiką išstūminėti į dvasinę nežinią, pasikliaujant vien atsitiktinumu ir viltimi, kad aplinkybės bus mažajam palankios, kad jis pateks į tinkamą aplinką, kuri suformuos jį pajėgų atlaikyti gyvenimo negandas ir būti laimingą.
Sigita Burvytė yra VPU Socialinės komunikacijos instituto doktorantė.
