Sigita Veinzierl – pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje pašventinta bei tarnaujanti evangelikų reformatų dvasininkė moteris.
20 metų žmogaus gyvenime yra ilgas laiko tarpas. O kunigystės?
Dievas laiką matuoja kitais matais. Jam 20 – tik akimirka. Karalius Dovydas, suvokęs laiko trapumą, ne veltui 90 psalmėje kreipiasi į Dievą sakydamas: „Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“. Dažnai skaitau šią psalmę palydėdama žmones į paskutinę žemišką kelionę vėl ir vėl sau ir kitiems primindama, kad turime mokytis vertinti laiką, žmones, akimirkas čia ir dabar. Nes toli gražu – ne visi susitiksim amžinybėje.
20 metų dvasinėje tarnystėje, sakyčiau, – pati branda. Kai turi pakankamai išminties ir patirties, kad tvirtai stovėtum tikėjime, o silpnumo akimirkomis sugebėtumei priimti pagalbą iš brolių ir sesių Kristuje. Man visuomet buvo lengviau duoti, nei imti. Prireikė bemaž 20 metų, kad išmokčiau Dievo duotas pamokas ir leisčiau sau būti silpnai ir sugebėčiau priimti pagalbą, kurią Viešpats siuntė per šalia esančius artimus.
Sakote, kad ne jūs rinkotės kunigystę, bet Dievas jus pasirinko. Gal galite papasakoti savo kelią to link?
Padėkos pamaldų metu jau minėjau, kad niekada savo gyvenime neturėjau tikslo, net minties būti kunige. Nors nuo to laiko, kai įsileidau Kristų į savo širdį, nuolat troškau vis daugiau žinoti, suprasti, pažinti ir dalintis.
Man visuomet rūpėjo ir šalia mūsų esančio mažo žmogaus pasaulis. Todėl pasirinkau studijuoti ikimokyklinę pedagogiką tuometinėje J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. Dalinausi tikėjimu, meile, viltim su Kauno, Panevėžio, kiek vėliau Klaipėdos ir Biržų sekmadienio mokyklų vaikais. Su tuometiniu Biržų parapijos kunigu R. Moru ir jo suburta jaunimo grupe pradėjome organizuoti pirmąsias bažnytines vaikų ir jaunimo stovyklas Papilyje, vėliau Švobiškyje ir Nemunėlio Radviliškyje.
Po studijų Kaune dalyvavau socialinių metų programoje, kur teko lankyti vienišus pagyvenusius žmones ir jiems nešti kasdien pietus, pasikalbėti, aptvarkyti jų buitį. Programa visiškai pateisino savo pavadinimą: „Metai sau – metai kitiems“. Labai daug išmokau iš tų inteligentiškų, pasiilgusių bendravimo žmonių. Tuomet labai aiškiai Dievas parodė, kad tikėjimas be darbų yra miręs, ir apie tikėjimą su žmogum gali pradėti kalbėtis ne anksčiau, nei jo svarbiausios reikmės bus užtikrintos. Tačiau visuomet gali parodyti meilę, nes per ją žmogus pajėgus pažinti Kristų.
Vėliau, atsiradus evangeliškos teologijos fakultetui Klaipėdoje, gavau pasiūlymą studijuoti ten. Tapau Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo studente, aktyviai dalyvavau Bažnyčios gyvenime ir net tada nesvajojau būti kunige.
Tačiau Dievas turėjo man ypatingą planą. Turėjau nuolatinį alkį visa širdimi pažinti Dievą bei ieškojau būdų jam tarnauti. Įsijungiau į Klaipėdos evangelikų reformatų parapijos veiklą, subūriau vaikų grupę, kur kas savaitę rinkomės klausyti Biblijos istorijų, giedoti giesmelių.
Pradėjau rengti reformatų šeimų stovyklas prie jūros. Jutau didžiulį džiaugsmą galėdama dalintis, nes to, ką turėjau, širdy jau netilpo. Ir Dievas per asmeninį gyvenimo ir tikėjimo paliudijimą, pritariant parapijai, Sinodo sprendimu mane 2003 metais pašaukė aktyviai dvasinei tarnystei. Man beliko tik atsiliepti į Jo kvietimą. Buvau ordinuota diakone, o po penkerių metų ir kunige.
Jūs su Gitana Gasiūnaite 2003 metais buvote pirmosios moterys ir kol kas vienintelės ordinuotos Lietuvoje. Ką reiškia būti moterimi kunige Lietuvoje?
Pirmosios moterys tradicinėje konfesijoje Lietuvoje – taip būtų teisingiau. Nes šiuo metu jau yra ir daugiau ordinuotų dvasininkių, pavyzdžiui, Jungtinės metodistų ar evangelinio tikėjimo bažnyčiose.
O būti moterimi dvasininke reiškia tą patį, ką ir būnant vyru. Juokauju. Iš tiesų – Skandinavijos, daugelyje Europos, net labai gilias tradicijas turinčioje Vengrijos reformatų bažnyčiose esama moterų dvasininkių. Prieš keletą metų Vokietijos evangelikų bažnyčiose dvasininkų pagal lytį buvo beveik lygus skaičius.
Tik aš manau, kad Dievui tikrai ne pagrindinis akcentas yra lytis. Dar daugiau lemia tikėjimo patirtis, asmeninės savybės, Dievo žodžio troškulys ir meilė Jo kūriniams. Be išimties visiems. Tačiau geriausiai atsakytų Dievas, kodėl Jis mane, nuodėmingą moterį, išsirinko ir pašaukė.
Labai svarbu, kas yra šalia vaiko
Jau nuo vaikystės svajojote auklėti vaikus. Savo svajonę įgyvendinote įkūrusi vaikų šeimyną. Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Nuoširdžiai manau, kad svajonę įgyvendinau ir dalindamasi tikėjimu su kiekvienu vaiku, paaugliu, jaunuoliu stovyklose, jaunimo, vaikų grupėse ar pamaldose.
Man, kaip ir kiekvienam mylinčiam savo vaiką žmogui, šiandien yra įvairių iššūkių. Tik augindama vaikus, atėjusius į šeimą ir širdį per globą, turi priimt dar vieną iššūkį – vaiko patirtas traumas jo biologinėje šeimoje. Kartais tos traumos tokios gilios, kartais taip giliai užslėptos, kad net pats, jau augindamas vaiką 5 ar 10 metų, negali suprast ir žinot, kaip padėt, kad mažiau skaudėtų, kaip išmokyt su tuo gyventi ir vėl pasitikėti žmonėmis, kaip išmokyti pamilt save, Dievą ir artimą, kai taip smarkai sužeidė nemeilė. Man tai didžiausias iššūkis – rasti kelią į kiekvieno širdį ir padėti įveikti traumines patirtis.
Esate Lietuvos šeimynų asociacijos pirmininkė. Kokius rūpesčius ir reikalus dažniausiai reikia spręsti? Ar iš tiesų pasitvirtina tas posakis, kad visa, kas geriausia, yra vaikams?
Paskutiniu metu buvo keičiamas net dešimtmetį netaisytas šeimynų įstatymas, tad ties juo dirbti teko daugiausiai. Reikėjo susisteminti asociacijos narių pasiūlymus, juos analizuoti su Socialinių reikalų ir darbo ministerijos atstovais, teikti ir rašyti atsiliepimus į pakeitimus, vykti į susitikimus ir aptarimus. Aišku, ir kasdienius klausimus ir rūpesčius taip pat padedu spręsti šeimynoms, kurios išgyvena krizinį laikotarpį ir kreipiasi pagalbos.
O dėl antrojo jūsų klausimo – tikiu, kad vienodos vertės esame Dievo akyse – visi brangiai atpirkti, visi Dievo mylimi vienodai. Tik jei suaugęs gali pasirinkti, tai už vaikus tai daro tėvai arba globėjai. Todėl labai svarbu, kas yra šalia vaiko. Kur jam rodo kelią, ko moko ir kur veda. Ir toli gražu – ne visada yra geriausi žmonės šalia vaikų. Tai gali paliudyti daugybė globėjų ar globos namų darbuotojų, kurie pasitinka vaiką, kai jis atskiriamas nuo tėvų.
Labai gaila, kad gan dažnai išgirstu žmones teigiant, kad geriau bet kokia mama nei geriausia globėja. Mano patirtis byloja, kad kartais vaikai taip smarkiai sutraumuojami, kad jiems gali nebeužtekti jėgų gyventi su tokiom traumom. O ir mažas berniukas Matukas iš Kėdainių šiandien būtų gyvas, jei nebūtų „geriau su bet kokia mama“, jei žmonės būtų išgirdę ir patikėję vaiko liudijimu. Taigi, kartais mūsų valstybė ir jos institucijos nepajėgios suprasti, atpažinti, kas iš tiesų konkrečioje situacijoje geriausia vaikams. To pasigendu ir požiūryje į šeimynas.
Pirmosios išgyvenimo pamokos
Papasakokite apie savo vaikystę, mokslo metus.
Mano vaikystė prabėgo Joniškėlio tarybinio ūkio technikumo (dabar žemės ūkio mokykla) prieigose, kur tėtis Juozas Laukaitis dirbo dėstytoju, o mama Audronė – medicinos sesute Joniškėlio ligoninėje, vėliau vietiniame vaikų lopšelyje – darželyje.
Augau drauge su sese Jurgita. Gyvenome dėkingoje vietoje, kur mokymo įstaigoje, talpinusioje apie 1000 moksleivių, vyko aktyvus kultūrinis, sportinis gyvenimas. Buvo nemaža biblioteka, veikė įvairūs būreliai, į kuriuos ir mus, vietinius, taip pat priimdavo. Kas savaitę rodydavo filmus, atvažiuodavo spektakliai, muzikinės grupės.
Bet labiausiai mane žavėjo gamta. Mūsų kaimas buvo įsikūręs dviejų upių – Mūšos ir Mažupės – santakoje. Daug laiko leidau gamtoje, dažniausiai važinėdama dviračiu pamatydavau vis naujų nuostabių vaizdų. Buvo sovietiniai metai, labai mažai kas kalbėjo apie Dievą, bet matydama visą kūriniją ir gamtos įvairovę jutau, kad yra kažkas didesnio, galingesnio, ko nesugebėjau įvardinti.
Mėgau saugoti mažus kaimynų vaikus. Tėveliai daug dirbo, tad vasaras, kai būdavo atostogos moksleiviams, aš leidau pas Babutę (prosenelę iš mamos pusės) „Tarybiniame artojuje“, Biržų rajone. Biržų prieigose stovėjo raudonų plytų namas, prosenelio Martyno Jašinsko įskiepytas sodas, naminiai balandžiai ir buvo daug laisvės džiaugtis vaikyste.
Daug gyvenimo pamokų ir palaikymo tiek vaikystėje, tiek kunigystės metu gavau iš savo močiutės, buvusios Biržų muziejaus direktorės Eugenijos Murauskienės – Dagienės.
Mokiausi Joniškėlio vidurinėje mokykloje. Ten gavau pirmas neapykantos, patyčių pamokas. Buvau (ir esu) kairiarankė… O reikėjo būti kaip visiems. Todėl pradinėse klasėse trimestre visuomet turėdavau vieną dvejetą – už drausmę… Kai maži pirštukai nebepakeldavo smūgių liniuote, aš išbėgdavau iš klasės. Ir už tai man parašydavo dvejetą.
Gana daug sirgau, teko gydytis vaikų sanatorijose. Vienoje praleidau net devynis mėnesius. Ten gavau savarankiškumo ir išgyvenimo pamokų. Viską reikėjo daryti patiems – ir rūbus išsiskalbti, ir kambarį susitvarkyti, ir sagą įsisiūti, ir pamokas paruošti. Reikėjo išmokti bendrauti ir sutarti net su šešiomis mergaitėmis, su kuriomis dalinomės vieną kambarį. Reikėjo tvarkytis ir su savo jausmais bei emocijomis, nes labai ilgėjausi artimųjų.
Su tėveliais ir sese apkeliavome nemažai Lietuvos. Kaip vieną iš gražiausių atsiminimų prisimenu nakvynes kariškoje palapinėje, ant laužo kepamą tėčio sugautą žuvį ir palaimos jausmą, kai gali maudytis, kiek nori, šūkauti, žaisti, iki nakties stebėti dangų, atsispindintį vandenyje, ir paskui su visais rūbais užmigti šalia mylimų.
Belskime – bus atidarytos ir sunkiausios durys
Vienas pirmųjų žmonių ir mokytojų atvedęs Jus į bažnyčią buvo kunigas Reincholdas Moras. Koks ryšys jus iki šiol sieja?
Ypatingas dvasinis ryšys. Tai žmogus – pirmas mane pasitikęs Biržų bažnyčioje ir betarpiškai priėmęs kaip artimą. Lydėjęs mane ir mano šeimą gyvenimo ir tikėjimo kelionėje. Tuokęs ir krikštijęs, guodęs ligoje, užjautęs bėdoje. Nors ir išvyko į Klaipėdą – ryšys nenutrūko. Studijų metu dažnai klausydavau jo pamokslų. Ir dabar, atvykęs į Biržus, visuomet susitinka ir išklauso, pabara ir pamoko. O mes, su šeima atostogaudami Klaipėdos krašte, dažnai užsukame paklausyti kunigo pamokslo, atsigerti kavos, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais.
Kas Jus tarnystėje lydėjo per tuos metus ir kam labiausiai esate dėkinga?
Pirmiausiai Dievui! O kalbant apie žmones – visi sutikti žmonės mūsų gyvenime yra ne veltui. Vieni yra kaip dovanos, kiti – kaip pamokos, bet visi vertingi ir reikalingi. Todėl džiaugiuosi ir dėkoju Dievui gavus daug dovanų ir išmokus daug pamokų. O labiausiai dėkinga esu tiems, kas ir varge, ir džiaugsme kartu – savo šeimai plačiąja prasme – ir fizinei, ir dvasinei, kurios abi, tikiu, nuo Dievo!
Šiuo metu esate Papilio ir Nemunėlio Radviliškio parapijų kunige. Ar matote augančią bendruomenę, ko jai labiausiai reikia, kad sektų Dievo žodį ir jaustųsi bendruomene?
Dievas pažadėjo išlaikyt, saugot ir augint savo Bažnyčią. Aš pasitikiu Dievu, nes jis visuomet ištesi savo pažadus. Jei išlaikė savo surinkimą šimtmečiais, tai kodėl šiandien turėtų būti kitaip?
Skaičių, dydžių aš stengiuosi nesureikšminti, nes Dievas matuoja kitais matais ir dydžiais.
Augimas, sekimas, pajautimas nėra statiški. Tai nuolatinis keitimasis, judesys, tikslo siekimas.
Kiekvienas esame savo tikėjimo kelionėje. Vieni jos pradžioje, kiti viduryje, dar kiti – brandoje. Ir tuo esam turtingi, tuo galime dalintis ir augti Kristuje. O Dievo surinkimą – bendruomenę – buria Viešpats. Pats pamilęs mus iki kryžiaus mirties ir mokydamas mus mylėti Dievą visa širdim, siela ir protu, o savo artimą kaip save patį. Tad prašykime ir gausime, nenustokime belsti ir bus visos – net sunkiausios širdies durys atidarytos.
Autorė: Kristina Grigaitė
