Sienų iliustratoriai

Žo­dis „tra­fa­re­tas“ tik­rai ne­pa­tik­tų tiems, ku­rie mėgs­ta ori­gi­na­lu­mą. Juk tai to pa­ties at­kar­to­ji­mas, kaip ir štam­pas, kli­šė, kal­kė, ste­reo­ti­pas, šab­lo­nas. Bet ir šiuo­se da­ly­kuo­se ga­li­ma įžvelg­ti šio to neįp­ras­to ir ne­kas­die­nio. Juk dar visai ne­se­niai dau­gu­ma na­mie sie­nas iš­da­žy­da­vo tra­fa­re­tais. Ši „ma­da“ iš mū­sų na­mų išė­jo į gat­ves – ant pa­sta­tų sienų vis dau­giau ga­li­ma pa­ma­ty­ti gra­fi­ti­nių tra­fa­re­tų, ska­ti­nan­čių stab­te­lė­ti ir su­si­mąs­ty­ti apie ak­tua­lias problemas.

Pa­si­da­ry­ti la­bai pa­pras­ta

Gra­fi­ti­niai tra­fa­re­tai – sma­gus, ta­čiau ne vi­sa­da le­ga­lus sa­vi­raiš­kos bū­das. Jais ga­li­ma ne tik pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve pa­sau­liui, bet ir at­kreip­ti dė­me­sį į vi­suo­me­nei ak­tua­lias pro­ble­mas.

Ko rei­kia pa­pras­čiau­siam tra­fa­re­tui su­kur­ti? Kar­to­no lakš­to, pei­liu­ko ir, aiš­ku, purš­kia­mų da­žų. Gra­fi­ti­niuo­se trafare­tuo­se neap­siei­na­ma ir be po­sa­kių ar ci­ta­tų. Teks­tas, tar­si „at­spaus­din­tas“ ant pa­sta­to sie­nos, yra skir­tas praei­viams, kad šie į jį at­kreip­tų dė­me­sį. Tra­fa­re­to spal­vos ga­li bū­ti įvai­rios, bet daug spal­vų ta­me pa­čia­me dar­be var­gu ar iš­vy­si. Daž­niau­siai pa­si­tel­kia­mas kont­ras­tas – švie­sus pie­ši­nys ant tam­sios sie­nos ar­ba at­virkš­čiai.

Lyg su­ras­tas lo­bis

Nors tra­fa­re­tai yra lai­ki­ni – nu­si­tri­na lai­kui bė­gant ar juos pa­pras­čiau­siai už­da­žo „ne­tvar­ka“ ne­pa­ten­kin­ti pa­sta­tų sa­vi­nin­kai, jie vis tiek iš­lie­ka il­giau nei ki­tos gra­fi­čių me­no for­mos. Tra­fa­re­ti­niai pie­ši­niai at­lie­ka­mi la­biau apgalvoto­se vie­to­se – mies­to cent­re ar ant ap­leis­tų pa­sta­tų. Jie su­vo­kia­mi ne kaip gra­fi­čiai, bet kaip vi­suo­me­nei skir­tos ži­nu­tės ar fres­kos. Tai ne­reiš­kia, kad tra­fa­re­tai yra la­biau le­ga­lūs nei bet ko­kia ki­ta gra­fi­čių rū­šis, paprasčiau­siai jų at­li­ki­mo vie­ta pa­si­ren­ka­ma ne spon­ta­niš­kai. Pro­ce­są są­ly­go­ja ir pie­ši­nio dy­dis, ir pub­li­ka, ku­ri jį ma­tys, ir pa­ti ap­lin­ka.

Pap­ras­tai gra­fi­ti­nin­kų pa­si­ren­ka­mos vie­tos tu­ri pa­na­šu­mų – daž­niau­siai tai se­ni, ap­leis­ti, griū­van­tys pa­sta­tai. Žmonių, ku­rie to­kio­se vie­to­se pa­ma­to pie­ši­nius, bū­na ne­daug, ta­čiau jei jau jie ap­ti­ko to­kį kū­ri­nį, jis jiems tam­pa tar­si su­ras­tu lo­biu. Tra­fa­re­tų me­no ak­ty­vis­tai sie­kia ko­mu­ni­kuo­ti su vi­suo­me­ne, to­dėl pie­ši­nius pa­lie­ka net ant di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų ar val­džios pa­sta­tų.

Nau­do­ti po­li­ti­niais tiks­lais

Tra­fa­re­ti­nio gra­fi­čio kil­mė sie­ja­ma su lo­ty­nų tau­to­mis – tiek Pie­tų Eu­ro­pos, tiek Pie­tų Ame­ri­kos. Pir­mo­sios gat­vių tra­fa­re­tų užuo­maz­gos pa­si­ro­dė tur­būt jau per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą (1939-1945 m.). Ita­lų fa­šis­tai šią tech­ni­ką naudo­jo, kad vie­šo­se vie­to­se vi­zua­liai skleis­tų po­li­ti­nę pro­pa­gan­dą dik­ta­to­riaus Be­ni­to Mus­so­li­ni val­džiai rem­ti. To­kia pat me­to­di­ka bu­vo nau­do­ja­ma ir bas­kų bei mek­si­kie­čių pro­tes­tų 1970-ai­siais me­tu. Iš po­li­ti­niais tiks­lais naudo­tų prie­mo­nių vė­liau ir iš­si­vys­tė gat­vės me­no ša­ka – tra­fa­re­tai. Ang­liš­kai ji va­di­na­ma „sten­cil graf­fi­ti“ ar­ba tiesiog „sten­cil“ (tra­fa­re­tas).

Da­bar tra­fa­re­ti­niai gra­fi­čiai iš­gy­ve­na at­gi­mi­mą. Šis gat­vių me­nas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį, ras­da­mas sa­vo pa­se­kė­jų Pie­tų Ame­ri­ko­je, Ry­tų Eu­ro­po­je ir Af­ri­ko­je. Pie­ši­nių be­tar­piš­ku­mas lei­džia lais­vai, pa­si­tel­kus hu­mo­rą, bend­rau­ti su praei­viais. Tai tar­si prieš­nuo­dis di­džių­jų pre­ky­bos tink­lų, kor­po­ra­ci­jų ar po­li­ti­kos rek­la­mai.

Me­ni­nė di­ver­si­ja

Anot me­ni­nin­ko Arū­no Uo­gin­to, me­ni­nė di­ver­si­ja, tep­lio­nė, van­da­liz­mas – tai epi­te­tai, ku­rie mū­suo­se nuo­lat ly­di gat­vės dai­li­nin­kų pie­ši­nius. „Mes – ver­tin­to­jai – net ne­su­si­mąs­to­me, kad taip jau­ni me­ni­nin­kai „ko­men­tuo­ja“ ar „iliust­ruo­ja“ mū­sų pa­čių pa­lik­tas griu­ve­nas, ne­baig­tus sta­ty­ti ob­jek­tus ir ap­skri­tai ne­sut­var­ky­tą ap­lin­ką... Be to, ir pa­ts mies­tas, ma­žas ar di­de­lis jis bū­tų, tai griū­va, tai vėl sta­to­mas, ir nuo­la­ti­nis kai­tos pro­ce­sas ypač aki­vaiz­dus šalike­lė­se, – sa­ko jis. – Kas­dien mo­no­to­niš­kai kry­puo­jant į dar­bą ar į par­duo­tu­vę, net ma­ža me­ni­nė di­ver­si­ja ant nu­triu­šu­sios na­mo sie­nos su be­si­bu­čiuo­jan­čiais po­li­ci­nin­kais ar ci­ga­re­tę rū­kan­čiu ske­le­tu pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką, ve­ja dep­re­si­ją, tik, aiš­ku, ne vi­siems...“

Po­vi­las LUN­GĖ