Praėjusį antradienį, vasario 18 dieną, Lietuvos Vyriausybės rūmuose įvyko pasitarimas tautybių politikos klausimais, į kurį atvyko virš dvidešimties visai šaliai žinomų asmenų – pozityviai šiuo klausimu nusiteikusių intelektualų ir kai kurių tautinių mažumų organizacijų atstovų. Būtų atvykę ir daugiau, tačiau vieni ateiti pasiruošę ir savo mintimis pasidalinti ketinę vyrai ir moterys kažkodėl rūmų darbuotojų nebuvo pakviesti (žinau tai, nes buvau vienas iš šio pasitarimo iniciatorių), o kiti atsisakė šių ketinimų patys dėl to, kad dar ketvirtadienio vakare perskaitė internete pranešimą apie tai, jog „antradienį įvyks Premjero susitikimas su neseniai jam laišką parašiusių inteligentų grupe“, t.y. su polonofobišku Talibanu (bent jau taip tai buvo suvokta).
Spjaudytis, taip pat rodytis su Talibanu špygomis ir liežuviais dalis akademikų nenorėjo, todėl jie liko savo universitetuose, institutuose ir redakcijose. Dėl šios priežasties jokių pretenzijų būti jiems negali, juolab neseniai jie kreipėsi į valdančiuosius tuo pačiu klausimu Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo vardu. Tačiau ir atėjusių pakako, kad įvyktų turiningas jų ir Vyriausybės vadovo pokalbis.
Kadangi rašau dabar ne pasitarimo protokolą arba jo stenogramą, o tik pamąstymus apie tai, ką ten nugirdau ir supratau, paminėsiu vos keletą pasitarimo dalyvių, kurių pasisakymai padarė didžiausią įspūdį, pavardžių. Manau, kad nereikia iš naujo pristatinėti šių žmonių Lietuvos visuomenei, bent jau tai jos daliai, kuri dar neprarado noro kažką žinoti ir sugebėjimo analizuoti. Tai – Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, kapitalinį veikalą „Istorija ir mitologijos“ parašęs eruditas Virginijus Savukynas, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis ir kiti, ne ką mažiau žinomi asmenys.
Apie ką buvo kalbėta? Kalbėta buvo apie tai, kad... (pabandysiu sunumeruoti):
1. Kad 2010.01.01 nustojo galiojęs LR Tautinių mažumų įstatymas, kuris buvo vadinamas “pirmuoju Sąjūdžio įstatymu” ir ilgą laiką rodomas pavyzdžiu kitoms pokomunistinėms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms (nors dabar jis kažkam ir kažkodėl tapo “sovietiniu įstatymu”); kad tai buvo padaryta, neparengus ir nepriėmus naujo Tautinių mažumų įstatymo (ir nesugebama atlikti to jau penkti metai); 2. Kad tuo pačiu buvo panaikintas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, ir Lietuvoje neliko institucijos, atsakingos už tautybių politikos formavimą, vykdymą ir koordinavimą; kad šiuo metu savas, tarpusavyje nesuderintas “tautybių politikas” vykdo (taip, kaip tai supranta) LRKM, ŠMC, URM, Vyriausybės kanceliarija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Statistikos departamentas ir kitos institucijos. Kitaip sakant, apie tai, kad vieningos Lietuvos valstybės tautybių politikos faktiškai nėra, nors ji yra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais; 3. Kad dėl išvardintų priežasčių Lietuva virto iš šalies – lyderės tautybių politikos srityje šalimi – autsaidere; kad ji jau sulaukia kritikos iš atitinkamą monitoringą vykdančių tarptautinių organizacijų (vien tik ESBO aukštasis komisaras Knutas Vollebeakas buvo atvykęs į Lietuvą net keletą kartų, siekdamas išsiaiškinti – kodėl mūsų šalis nevykdo prisiimtų įsipareigojimų ir savo pažadų, bet taip ir negavo artikuliuotų atsakymų į šiuos klausimus); 4. Kad yra labai blogai, jog dėl auklėjamojo ir aiškinamojo darbo stokos Lietuvos visuomenėje pastaraisiais metais sustiprėjo ksenofobinės (ypač polonofobinės, romofobinės, islamofobinės ir judofobinės) nuotaikos, akivaizdžiai pablogėjo santykiai tarp tautinės daugumos – lietuvių ir didžiausios tautinės mažumos – Lietuvos lenkų (primintina, kad tai ypač aktualu sostinę juosiančiam pasienio su Gudija regionui); 5. Kad žiniasklaida noriai ir su pasimėgavimu publikuoja įvairius kurstytojiško pobūdžio tekstus, kuriais yra demonizuojami ne tik kitataučiai (pavyzdžiui, lenkai), bet ir lietuvių šviesuomenė, siūlanti adekvačius ir nekonfliktinius įsisenėjusių problemų sprendimo būdus; 6. Kad ypač puolamas yra siūlymas įteisinti viešą vietinių kalbų naudojimą mažumų kompaktiškai gyvenamose vietovėse (nors per pastarąjį dvidešimtmetį tai tapo bendraeuropine norma, o šalies kalbų įvairovė yra vertinama kaip vertybė, o ne grėsmė integralumui) ir net naujo LR Tautinių mažumų įstatymo (taigi ir specializuotos institucijos) reikalingumas; 7. Kad LSDP 2012 metų rinkimų programoje, o vėliau – ir 2012 – 2016 metų koalicinės Vyriausybės programoje atsirado specialūs tautybių politikai skirti skirsniai, kurie vertintini kaip ganėtinai pozityvūs, ir kad susidaro įspūdis, kad delsimas realizuoti jų nuostatas yra susijęs ne tiek su techninio (ar neva teisinio) pobūdžio kliūtimis, kiek su politinio apsisprendimo stoka. Išreikšdama savo pilietinę poziciją, pasitarimo dalyvių absoliuti dauguma pasiūlė Vyriausybės vadovui aktyviau išnaudoti jų žinias, patirtį ir analitinius sugebėjimus, idant kuo greičiau būtų nustatytos tolesnio Lietuvos etnopolitinio vystymosi gairės ir parengtas optimalus naujo Tautinių mažumų įstatymo projektas.
Panašu, kad tam buvo pritarta. Sunku tačiau atsikratyti jausmo, kad ir Vyriausybės kanceliarijoje yra jėgų, kurios mąsto priešiškai (t.y. kaip Talibanas). Šį jausmą sustiprino ir tai, kad žurnalistams nebuvo leista dalyvauti pasitarime, nors nei vieno žodžio apie karo (pavyzdžiui, Lenkijai) paskelbimą jame nenuskambėjo. Kokie gi yra sveiko proto ir geros valios priešininkų argumentai, išsakomi kartais tyliau, o kartais – garsiau?
„Argumentas“ pirmas – užrašų vietinėmis kalbomis įteisinimas (ten, kur atitinkamos tautinės mažumos atstovai sudaro ženklų vietos gyventojų nuošimtį) ir jų viešas naudojimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Gerai, žiūrim. Konstitucijos 14 straipsnis skelbia, kad „valstybinė kalba - lietuvių kalba“. Aišku, kad lietuvių, negi mandžiūrų? Bet surasti ką nors tokio apie vietines kalbas ir jų naudojimo reglamentavimą nei man, nei kam nors kitam (įskaitant Talibaną) nepavyko.
Yra tačiau veikėjų, kurie įsigudrina „ekstrapoliuoti“ kaimo arba gatvės papildomų užrašų vietine kalba įteisinimą iki tos kalbos paskelbimo valstybine, ir tokiu būdu neva išgauna geidžiamą „Konstitucijos pažeidimą“. Nekalbant apie tai, kad tai yra nonsensas teisės požiūriu, tuomet tektų pripažinti, jog lygiai taip pat savo konstitucijas „pažeidė“ Suomija, Švedija, Norvegija, Vokietija, Belgija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Italija, Austrija, Lenkija ir kitos valstybės, jau senokai įteisinusios vietinių kalbų naudojimą. Ar ne per daug „žioplių“? Ir ką bandome apgauti? Nebent patys save.
Antrasis Talibano „argumentas“ – kad visa tai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymui.
Tikrai, šio įstatymo 17 straipsnis skelbia, kad „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“. Bet juk nėra parašyta, kad „tik lietuvių kalba“ arba „užrašai kitomis kalbomis draudžiami“. Be to, tai yra Valstybinės kalbos įstatymas, kuris paprasčiausiai nereglamentuoja nei vietinių, nei užsienio kalbų naudojimo Lietuvos Respublikoje. Tai kodėl lygiagrečiai su Tautinių mažumų įstatymu neparengus Lietuvos Respublikos kalbų įstatymo, kuriame būtų skyriai ir apie valstybinės, ir apie vietinių, ir apie užsienio kalbų viešo naudojimo Lietuvoje tvarką?
Grįžtant šiek tiek į praeitį kyla dar vienas natūralus klausimas – kam reikėjo panaikinti (nepriėmus naujo) ankstesnį Tautinių mažumų įstatymą, kuris leido viešai naudoti vietines kalbas, bet nepatikslinti akivaizdžiai neišbaigtą ir kontraversišką Valstybinės kalbos įstatymo straipsnį, sukuriant tokiu būdu terpę etniniam konfliktui? Kokiam „iniciatoriui“ turime būti dėkingi už šita kenkėjišką sprendimą?
Dar vienas „argumentas“, kurį teko nugirsti Vyriausybės rūmuose – vietinių kalbų viešo naudojimo įteisinimas reikš Latvijos, kurios rusai norėtų, kad jų kalba būtų įteisinta kaip valstybinė, išdavimą. Štai šitaip ir viskas.
Na, pirmiausia manau, kad latvių tautos genijus ir be mūsų išspręs šitą dilemą tinkamiausiu jai būdu. Be to, Lietuvos ir Latvijos situacijos yra visiškai skirtingos. Latvijos rusai yra sovietinių kolonistų palikuonys; jie gyvena dispersiškai visoje šalies teritorijoje. Lietuvos lenkai yra čia pat, vietoje, susidariusi etninė grupė, kuri turi savo etninę teritoriją šalies pietryčiuose. Ir dar – jei vadovausimės Talibano logika, dėl tos pačios priežasties Latviją jau „išdavė“ visos mano aukščiau išvardintos Europos valstybės. Nesąmonė? Tikrai taip.
Pavasario sesijos Seime metu galėsime pamatyti, kuri – ar Premjero ir pagrindinės valdančiosios partijos vadovo Algirdo Butkevičiaus parašu sutvirtintų LSDP rinkimų ir Vyriausybės programų, ar Talibano ir jam prijaučiančių anoniminių klerkų logika lems, kokį mes turėsime Tautinių mažumų įstatymą. Kai kieno kartojama mantra, kad šis įstatymas „neturėtų prieštarauti galiojantiems teisės aktams“ gali reikšti, kad ir vėl it porceliano statulėlė trapi tautybių politika turės „pasislinkti“, užleisdama vietą neva svarbesniems dalykams, o iš tikrųjų – jais maskuojamam urviniam šovinizmui.
Imantas Melianas yra Lietuvos socialdemokratų partijos Tautinių mažumų tarybos narys.
P.S. Štai ką apie tautinių mažumų kalbų viešą naudojimą rašė lietuvių tautos atgimimo patriarchas dr. Jonas Basanavičius:
