Keliaudama vasaros dangumi vis aukščiau kyla saulutė, o žmones džiugina vis tirštesnė laukų žaluma, vis ryškesniais gėlių žiedais mirguliuojančios pievos. Ateina trumpiausios metų naktys. Tada švenčiama pati gražiausia iš visų baltiškųjų švenčių yra Kupolinės, arba Rasa. Kupolė - tai deivė, lemianti augalijos vešėjimą, atėjusi iš akmens amžiaus maisto rankiojimo ir medžioklės laikų. Kupoliauti - tai rinkti žolynus, vaistažoles.
Oi ta ta, kupalia graži,
Vai kur tu buvai, oi ta ta?
Oi ta ta, laukely buvau
Rugių dabocie, oi ta ta
Kitas archaiškas šventės pavadinimas - Rasa. Rasa - tai sidabriniai vandens lašeliai ant žolės, žemės paviršiaus dažniausiai vakarą, kartais naktį arba rytą. Mūsų senoliai tikėjo rasos galia, todėl lietuvių mitologijoje žinoma deivė Rasa. Rasa yra augalijos gaivintoja, kuri po kaitrios vasaros dienos padeda atsigauti nuvargintiems karščių javams, žolei ir visai augmenijai.
Joninių pavadinimas atėjęs iš Katalikų Bažnyčios liturgijos. Tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, kuria pavadinta vasaros saulėgrąžos šventė. Krikščioniškoji šventė susipina su senosiomis saulės virsmo, gamtos atsinaujinimo apeigomis.
Kaip bevadintumėme: Kupolinėmis, Rasa ar Joninėmis, tai yra gamtos šventė, švenčiama gamtoje ir su gamta. Visa augmenija, srūvant vidurvasario šviesai, būna pasiekusi aukščiausią sužydėjimo, suklestėjimo tašką. Žolynai šiuo metu turi daugiausia galios, o vaistažolės yra gydomųjų savybių. Jos laikomos namuose iki kitų metų vidurvasario, gydo žmones ir gyvulius, gina nuo piktų akių nužiūrėjimo.
Trumpiausios nakties papročių, tikėjimų, burtų ir apeigų labai daug. Kaip šventė šią šventę mūsų protėviai, dar būdami pagonys yra sunku tiksliai nusakyti. Tik iš rašytinių šaltinių nuotrupų, dainų posmų, mitologijos galima spręsti apie šventės būdą. Jau keli dešimtmečiai Lietuvoje nusistovėjęs šventės scenarijus, pagal kurį švenčia romuviečiai, kai kurie folkloro ansambliai ir klubai.
Kaip ir dera tikrajai šventei, visi dalyviai iškilmingai eina pro žolėmis apipintus vartus. Apeiginiai vartai tarsi atskiria šventės vietą nuo jos aplinkos. Kiekvienas praeidamas pro vartus turi apsiplauti, kad patekęs į šventės pasaulį būtų švarus dvasiškai ir galėtų tapti tikru dalyviu. Sudainavus apeigines dainas apie kupolę visi vaikai ir jaunimas pasklinda po laukus rinkti žolynų ir pinti vainikų. Vainiko reikšmė Joninių šventėje ypatinga. Apskritas, pabaigos neturintis vainikas reiškia amžinybę ir darną, žmogaus dvasinį tyrumą. Savo forma jis panašus į saulę, teikiančią šilumą ir gyvybę. Nors vainikais tą naktį puošias visi, bet jis visų pirma jaunų, netekėjusių mergelių puošmena. Tai doros ir skaistybės simbolis. Kad vainikas turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių, ir su niekuo nešnekant nupinti.
Vainikais buriama sustojus prie kupolės. Senose legendose sakoma, kad kupolė - tai stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena žydi kaip saulė, kita kaip mėnulis, o trečia kaip žvaigždė. Kupolė - tai Pasaulio medžio simbolis, kur šaknys - tai požemis, kamienas yra antžemis, o šakos yra dangus. Atsistojus prieš tokį "medį" reikia mesti vainiką už savęs. Kelintą kartą metant vainikas užsikabins už šakos, už tiek metų mergelė ištekės. Sustoję prie kupolės vieni metė vainikus, o kiti šoko ratelius: "Mažas mūsų ratelis", "Graži mūsų šeimynėlė", "Pasėjau dobilėlį", "Pasėjau žilvitį", "Striuks buks vokietuks", "Ant kalno karklai siūbavo". Gaila, kad į šiuos populiarius mūsų krašto ratelius įsitraukė mažai jaunimo.
Nuo seno visoje Lietuvoje buvo garbinamas ąžuolas. Prosenelių papročiu mes taip pat atiduodame pagarbą dainuodami dainas: "Na, sprok, žalias ąžuole", "Jau parlėkė gegutė", "Ko ūži, žalia girele?" ir šokdami šokį "Pasodinom ąžuolą".
Už šviesą ir šilumą reikia padėkoti saulei, paprašyti jos palankumo kitiems metams. Palydėję saulę dainomis uždegame aukurą. Kad žemės neaprėptų tamsa, reikia pasirūpinti kitokia šviesa ir šiluma. Tam reikalinga ugnis.
Joninių papročiai apnyko, bet laužo degimas pasiliko iki šių dienų. Seniau tikėta, kad kuo plačiau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Praeityje šventinį laužą įkurdavę švaria, ką tik išskelta titnago ugnimi. Ši ugnis laikyta nepaprasta. Tikėta, kad ji apvalys, apsaugos nuo ligų ir nelaimių. Joninių išvakarėse žmonės gesindavo metus degusią ugnį savo namų židiniuose, kad rytą vėl įkurtų parsineštą iš šventinio laužo. Tikėta, kad toji ugnis saugos namus nuo perkūnijos, atneš į šeimą sutarimą ir gerovę.
Gabija, ugnele,
Sukurta žibėki,
Sugobta gobėki,
Stiprinki mumis,
Sujunki mumis (...)
Laiminki mus.
Joninių ugnis turėtų degti iki saulės patekėjimo. Tik sugrįžus saulei galima gesinti laužus.
Joninių naktis paslaptinga. Saulei nusileidus pradeda veikti raganos. Jeigu "raganą" kildinsime iš žodžio "regėti, numatyti, žinoti", tai galime ją pavadinti žiniuone, kuri numato ateitį, įspėja lemtį.
Aldona VAICEKAUSKIENĖ
dykai.lt
