85–erių sulaukęs pirmininkas politinių kalinių ir tremtinių bendrijos vairą laiko tvirtai.
Elena ir Povilas Stakioniai – knygose
Pirmąsyk Povilo Stakionio pavardę istorinėse knygose užtinkame daugiatomio leidinio LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS antrojoje knygoje, išleistoje 2002 m. Jis ten pristatomas kaip Pajukniškio gyventojas, moksleivis, partizanų ryšininkas. Suimtas 1945 07 16, kalintas Biržuose, Vilniuje. Po dviejų mėnesių išvežtas į Intlagą Komijoje. Tremtas 1946 m. pabaigoje į Syktyvkarą, iš kur 1947 m. pabėgo. Kirovo srityje suimtas, vėl grąžintas į Komiją. Ten griežtoje priežiūroje išgyveno iki 1952 m. vidurio. Iš publikacijos matyti, kad Komijoje Povilas sukūrė šeimą, kurioje išaugino sūnų ir dvi dukras.
Skaitytojai supažindinami ir su dabartinės Povilo žmonos Elenos Rumelaitytės kilme. Tėvas Antanas, nuovados viršininkas, jo žmona Elena, sūnus ir dvi dukros iš Šakių apskrities tremti 1941–aisiais. 1942 metais pasiekė vietoves prie Laptevų jūros. Bykovas, Tit Ary, Trofimovkas, Jakuckas – Peledujus, Lenskio r. – tai tik dalis vietovardžių, kur likimas amžino įšalo krašte negailestingai blaškė šią lietuvių šeimą.
Iš pokalbio su Elena užrašyta, kad, kai 1948 m. motina su vaikais bėgo į Lietuvą, ji, aštuonmetė mergaičiukė, iš virtuvės puodo nuvogusi suvalgė neįprasto skonio, bet tikrą žalią bulvę. O Kaune išsigando... nematytų, šakotų, dargi svyruojančių „stulpų“. Ištremta vos devynių mėnesių, augusi atšiauriomis sąlygomis, negalėjo įsivaizduoti Lietuvos gamtos, jos medžių. Deja, graži pasaka tęsėsi vos kelerius metus. Įskundė, susekė ir per kalėjimus grąžino į ten, iš kur „kilusios“.
Elenos kilmė garbinga. Močiutės brolis Justinas Staugaitis (1866 – 1943) – sudėtingais karjeros laiptais kopęs dvasininkas. 1926 m. paskirtas Telšių vyskupu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Nepriklausomoje Lietuvoje bendradarbiavo kultūriniuose švietėjiškuose leidiniuose. Tai žinodami okupantai ir traiškė vyskupo giminaičius.
Elenos motina, 1953 m. Jakutijoje palaidojusi vyrą Antaną Rumelaitį, su sūnumi ir dukra 1962 m. grįžo į Lietuvą.
Gyvenimas grūdino
Ši publikacija skiriama Povilo Stakionio 85-ajam gimtadieniui. Todėl privalu priminti bent kelis momentus iš jubiliato sudėtingo gyvenimo. Ne viskas tikra, kas įrašyta okupantų protokoluose ir iš ten perkelta į istorines knygas.
Pirma, pokaryje Povilas nebuvo jokios oficialios mokyklos moksleivis, o padėjo motinai ūkininkauti. Antra, jis nebuvo eilinis partizanų ryšininkas ar rėmėjas. Nors buvo jauno amžiaus, savanoriškai išėjo partizanauti, petys petin kovojo su vyresniais, partizanauti išėjusiais, kad išvengtų tarnybos sovietų armijoje. Turimi legalaus piliečio dokumentai jam leido veikti plačiau, aktyviau. Ir arešto dieną motinos paprašęs iš Biržų partizanams parnešti vaistų bei kitų būtinų reikmenų, pats, patikimai paslėpęs automatą, ramiai ilsėjosi gimtajame vienkiemyje. Nors įkalčių jokių nerado, Povilą vis tik sulaikė. Atvarę į Biržus, uždarė gimnazijos rūsyje. Žiauriai kankindami tardė naujai pastatytoje „Aušros“ mokykloje. Vertė nešti į aikštę tarp gimnazijos ir Agluonos upės neatlaikiusius tardymo, mirusius nuo žaizdų. Laidojo juos nuo fronto likusiuose apkasuose, bombų išmuštose duobėse. Tai toks buvo jis, moksleiviško amžiaus jaunuolis.
Ieško savo gelbėtojo
Nors Povilas buvo suimtas jauno amžiaus, be rimtų įkalčių, kalėjimuose, lageryje, tremtyje jam nuolaidų nebuvo. Pasmerktųjų naštą nešė kartu su buvusiais solidžiais valstybės veikėjais, pasipriešinimo bolševikinei okupacijai vadovais. Atlaikė. Gelbėjo tvirta kaimiška prigimtis, tremtinių tarpusavio solidarumas.
Iki šiol Povilas nepamiršta gydytojo Savicko. Jaučia jam pagarbą ir dėkingumą už gyvasties palaikymą kritinėmis dienomis. Susipažino, įsikalbėjo kaip biržietis su biržiečiu. Savickas buvo asmeninis Prezidento Antano Smetonos gydytojas. Įsimintiną 1940-ųjų birželį, kai raudonarmiečių kolonos peržengė Lietuvos sieną, o visi, kas sugebėjo, traukėsi į Vokietiją, gydytoją taip pat kvietė iš Kauno vykti su prezidento šeima. Bet jis susilaikė – juk yra gydytojas, ne politikas. Ko bijoti? Tokio mąstymo rezultatas – vietoje saugesnių Vakarų – Komija.
Iš pokalbių su gydytoju Povilas supratęs, kad tai Biržų Savicko, turėjusio kalvę J. Basanavičiaus gatvėje, brolis. Kilmė aiški, o likimas nežinomas. Kiek bevartytų įvairius žinynus – toks politinis kalinys neminimas. Bet Povilui neprisisapnavo. Gal pavardės rašyba klaidinga? Povilas vis dar viliasi surasti žinių apie savo gelbėtoją.
Parūpino darbo... prezidentui
Su vienu iš Lietuvos Prezidentų Aleksandru Stulginskiu Povilui Stakioniui teko turėti tiesioginį kontaktą. Tai, kad jų miškų ūkyje degalų išdavimo sandėlyje dirbo pusamžė lietuvė, daugiakalbėje aplinkoje tiesiog vadinama Anuška, jis nesureikšmino. Neturėjo jų Anuška nei išeiginių dienų, nei apibrėžtų darbo valandų. Atplauks koks naktibalda motorlaivis vidurnakty – būk miela, kelkis. Kas ten rūpinsis tremtinės darbo sąlygomis, kai į akis žvelgė rūsti realybė, kaip išgyventi. Po Stalino mirties, prasidėjus atšilimui, pas Anušką iš lagerio ar kalėjimo į tremtį atvyko jos vyras. Pensinio amžiaus, ne itin stiprios sveikatos, aiškiai per silpnas medienos ruošos ar plukdymo darbams. Pragyventi dviem iš kuklaus sandėlininkės atlyginimo taip pat nebuvo įmanoma. Povilas, jau buvęs įtakingas Permogo miškų ūkyje ir Kortkeroso rajone, buvo supažindintas su šeimos kilme bei problema. Paaiškėjo, kad Anuškos vyras Aleksandras – tai Lietuvos prezidentas. Dėl pagalbos šiai šeimai Povilas kreipėsi į rajono vadovus. „Na, prezidento mums nereikia“, – ironizavo. Bet išsiaiškinus, kad A. Stulginskis – agronomas su aukštuoju išsilavinimu ir darbo patirtimi, jam patikėta vadovauti rajono šiltnamiams. Anot Povilo, per dvejus metus šiltnamius A. Stulginskis sutvarkė iki aukščiausio lygio, kiek leido sąlygos.
1956 m. vasarą paleisti iš tremties Stulginskiai grįžo į Lietuvą.
Nuo 1952 m. vasaros į Lietuvą galėjo grįžti ir P. Stakionis. Bet atvažiavo tik atostogauti. Čia pamatęs kolūkinio badmečio nualintą kraštą, valdančiųjų skleidžiamą priešiškumą buvusiems tremtiniams ir visiems, kitaip mąstantiems, vėl grįžo į Komiją. Ten vadovavo medienos ruošai, plukdymui. Ten augo, mokėsi jo vaikai. Į Lietuvą persikėlė tik 1975–aisiais.
Apie Komiją – su širdies skausmu
Gera tėvui, kai vaikai, anūkai geri. Sūnus Pavlikas įsikūręs Vilniuje, dirbo vienoje aukštojoje mokykloje. Anūkas Andrius, likęs Komijoje, žinomas kaip Pasaulio lietuvių veikėjas, Syktyvkaro Pabaltijos tautų nacionalinės kultūrinės organizacijos pirmininkas, televizijos žurnalistas. Kam, jeigu ne jam, dalyvauti kuriant filmą apie lietuvybės pėdsakus Komijoje? Kai prieš kelerius metus jis ėmė Lietuvoje ieškoti metodinės, finansinės paramos, deja, tam pritarimo negavo. Gal ketinimai išsipildys kada nors ateityje, tikisi trijų kartų Stakioniai.
Komija, pasak Povilo, istoriškai svarbi ne tik kaip vietovė, kur buvo varginami dvidešimtojo amžiaus vidurio vergai, suvežti iš įvairių valstybių. Komija – tai vietovė, kur vergai ir jų prievaizdai nustelbė vietinius gyventojus, jų kultūrą ir t. t. Jis pats dalyvavęs barbariškai kertant Komijos miškus ir jų neatkuriant. Bet tiki, kad gal po šimtmečių vietovės, dabar užgožtos menkaverčių brūzgynų, savaime vėl suoš vertingomis giriomis. O ar išsilaikys komiai kaip savarankiška tauta – abejotina. 1970 m. didžiulėje teritorijoje tebuvo vos daugiau kaip milijonas gyventojų, tarp kurių tik apie 29 procentus komių. Po jų – ukrainiečiai (8,6 procentai), baltarusiai (2,6 proc.) ir kitų tautų mažumos. Lietuvių – tik 0,6 procento. Didžioji dalis (53,1 proc.) – rusai. Vyravo tendencija šį procentą didinti priverstinai. Vokietės ir ukrainiečio, lietuvės ir baltarusio bei panašiose mišriose šeimose gimę vaikai buvo verčiami registruotis rusais. Ir apie tai reiktų rašyti, kurti dokumentinius filmus.
Povilas pripažįsta, kad lageriai, sunkios išgyvenimo sąlygos tremtyje palaužė daugelio priešiškumą pavergėjams. Tokių, kaip 1863 m. sukilimo dalyvis poetas Eduardas Daukša, nekalbėjęs rusų kalba, neėmęs rusiškų pinigų, nevažiavęs traukiniais, nes tai paženklinta nekenčiamo okupanto ženklu, jam sutikti neteko. Povilas pats kantriai dirbo ruošiant medieną plukdymui, vėliau kitiems vadovavo. Tokių išplėštų iš savo namų, paklususių sistemai, buvo tūkstančiai. Tik jų mintys ir viltys buvo Lietuvoje, tarp savų.
Įsikūrė tėvų žemėje
Prieraišumas gimtajam kraštui persidavė ir šeimos nariams. Kai tik Lietuva atgavo Nepriklausomybę, prasidėjo nuosavybės atstatymas, Povilas, kaip paveldėtojas, susitvarkė dokumentus daliai tėvų žemės Parovėjos seniūnijoje. Ne bėda, kad joje – nė hektaro dirbamos. Svarbu, kad ten gimtasis Stakionių lizdas.
Tėvo gimtojo krašto miško oras ypač patrauklus Pavlikui. Buvusiam povandeninio atominio laivo karininkui tai sykiu ir fizinė atgaiva. Bet dažnai neprivažinėsi. O ir privažiavimas per mišką kartais klampus. Kai sugalvojo ilgesniam pasibuvimui Pajukniškio miške pasistatyti namelį, atsitrenkė kaip į Kremliaus sieną. Būtini projektai, jų suderinimai, leidimai ir t. t. „Spjauk, tėvai, į tą lietuvišką biurokratiją ir darom kaip taigoje: trys per tris dienas dėl trijų“, – paprotino tėvą.
Kaip tarė, taip padarė – per tris dienas iš vietinių virtuolių surentė namuką, kur visais metų laikais trys vyrai visai padoriai gali įsikurti. Jiems ten gera. O ką pavydas graužia – tesižino... Toliau Komijos nebenuveš. O ir ten jie savi, žinomi.
Amžius – ne kliūtis aktyviai veiklai
Šį rašinį pradėjau apie knygas ir juose įamžintus žmones, jų likimus. Ir toks geras sutapimas: kai šių metų rudenį Biržų rajono garbės pilietis, nuo 1995 m. vadovaujantis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Biržų filialui, 2011 m. išrinktas į rajono savivaldybės tarybą, ruošiasi švęsti garbingą 85-ąjį gimtadienį, LPKTB vadovybės pastangomis išleistas puošnus albumas „LAISVĖS ŠVIESA“, nušviečiantis šios bendrijos veiklą. Iš dviejų šimtų puslapių – septyni skirti Biržų filialui. Beveik kiekvienoje iš trylikos nuotraukų – Elena arba Povilas Stakioniai. Kartais abu. Tai liudija, kiek jie dalyvauja patriotiniuose, tautiniuose renginiuose ir kad garbus amžius gražiai aktyviai veiklai – ne kliūtis.
J. Dagilis
