„Mane nustebino, kaip ten daug saulės. Sibire, pasirodo, saulėtų dienų daugiau nei Sočyje. Tačiau įvažiuojant į Sujetichą prasidėjo šlapdriba. Galbūt panašią apsiniaukusią dieną prieš daugiau nei pusšimtį metų į šį mažą kaimelį buvo atvežti du gyvulinių vagonų sąstatai lietuvių: vienas iš Pasvalio krašto, kitas iš Žemaitijos“, – kalbėjo V. Jakštas. Pasak jo, tuomet negausiems vietos gyventojams atvežtieji lietuviai buvo pristatyti kaip baisūs nusikaltėliai. Žmonėms buvo draudžiama su jais kalbėtis, gąsdinama, kad bendrauti būtų pavojinga. Tačiau negausūs vietos gyventojai (tik dabar Sujetichoje jų – apie 8-9 tūkst.) po kurio laiko pamatė, kad lietuviai naujakuriai – darbštūs ir geri žmonės. Jie greitai įsiliejo tarp darbininkų, dirbančių prie didžiųjų vietos objektų. „Pamačiau dabar apgriuvusią, išdaužytais langais stovinčią spirito gamyklą – tai buvo vienas iš statinių, prie kurių daugiausia dirbo lietuviai. Iki šiol stovi jų statytas medžio apdirbimo fabrikas. Tai – gyvi tremties liudininkai, tačiau tik tiems, kas žino jos istoriją. O kitiems ji nėra matoma. Mes nuėjome į vietinį istorijos muziejų, kuriame surinkta daug antikvarinių daiktų ir įvairių senienų, bet apie lietuvius tremtinius nėra visiškai nieko, tarsi jų nebūtų buvę“, – stebėjosi pašnekovas. Dar vienas lietuvio akiai keistas Sujetichos elementas – vis dar stovintis Lenino paminklas ir šventiška revoliucijos šimtmečio atributika. „Būdamas ten stengiausi įsivaizduoti, kaip mano tėvai, du Sibire susitikę pasvaliečiai, tuomet gyveno. Juk dabar nė vieno nebėra, o iš nuotraukų likę nedaugelis prisiminimų, tik svarbesnių švenčių kadrai. Bet susidariau vaizdą, kad jų gyvenimas Sibire nebuvo vien savigrauža ir kančia: lietuviai sugebėjo prisitaikyti prie sąlygų ir dirbti“, – kalbėjo V. Jakštas.
Pajuto lietuvišką dvasią Nuvažiavęs į Sujetichos kapines jis sakė iškart pajutęs lietuvišką dvasią. Ją išduoda katalikiški kryžiai ir ženklai, kad daugelis palaikų iškeldinti, nes nuo jų nuimtos lentelės. Dar viena svarbi akimirka ištiko kapinėse, kai bendrakeleiviai jį pašaukė: žiūrėk, čia dar kažkokie Jakštai palaidoti. „Ir tikrai, atradau savo senelių kapus!“ – stebėjosi V. Jakštas. Jis sakė, kad labai džiaugiasi gavęs progą pamatyti, kaip gyvena ir kapus tvarko likusieji vietos lietuviai, ir atidavęs tam tikrą duoklę pernai mirusiems tėvams. Tremtinių kapų tvarkymo darbus organizuojantis Rusijos lietuvių bendruomenių kapelionas kunigas Rimantas Gudelis sako, kad Sibire gyvenančių lietuvių, tremtinių palikuonių įtraukimas ir pagalba joms tvarkantis kapuose tampa galimybe jiems prisiminti savo šaknis ir efektyviai naudoti Sibiro kapų tvarkymo lėšas. Jie gali panaudoti žinias apie vietos sąlygas, kryžių gamintojus, priimti ekonomiškai naudingus ir teisingus sprendimus, kaip įamžinti lietuvių atminimą, kad jis išliktų. Tremtinių kapų tvarkymo projektas, kurį vykdo Sibiro lietuvių bendruomenės, tęsiasi jau ne pirmus metus.
