Po pastarųjų raketų tobulinimo greitinimo metų, kurie baigėsi sėkmingais tarpkontinentinių balistinių raketų išbandymais ir, numanoma, vandenilinės bombos sukūrimu, Šiaurės Korėjos branduolinė programa tapo tiesiogine grėsme jau ne tik kaimynėms, tačiau ir Jungtinės Amerikos Valstijoms. JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos reakcija, kuri iš esmės pasireiškė ginklų braškinimu „Twitter“, tik sustiprino įtampos lygį.
Tačiau, sausio 1-ąją, dar prieš priimdamas sprendimą dėl šalies dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pasiūlė gerinti santykius su Pietų Korėja. Kaip paaiškinti tokį netikėtą Kimo norą paduoti alyvos šakelę kaimyninės valstybės lyderiams?
Nuo pat 2011-ųjų, kuomet atėjo į valdžią, Kimas buvo pririštas prie politikos pavadinimu „paralelinio vystymosi linija“ (byungjin), kuri ypatingą dėmesį skyrė paraleliniams tikslams: ekonominiam vystymuisi ir efektyviai branduolinio ginklavimosi programai. Matyt, pasiekęs vieną iš savo tikslų, Kimas „persijungė“ į naujų ekonominių galimybių užtikrinimą sankcijų gniaužiamai Šiaurės Korėjai. Pavyzdžiui, 2017 metų rugsėjį įvestos sankcijos tekstilei, anglims ir kitoms prekėms, teigiama, sumažino Šiaurės Korėjos eksportą 90 proc. Pietų Korėjos centrinio banko duomenimis, 2016 metais Šiaurės Korėjos ekonomika augo 3,9 proc., tačiau pernai, tikėtina, smuko.
Dabar Kimas matomai nusprendė, kad jo pati didžiausia Šiaurės Korėjos ekonomikos stimuliavimo viltis, be savo branduolinės programos progreso stabdymo, remiasi tarptautinės koalicijos, pasisakančios dėl sankcijų laikymosi, silpninimo. Jo kampanija prasideda Pietų Korėjoje, kur jis bando išnaudoti etninį nacionalizmą, siekiant įbesti pleištą tarp šios šalies ir jos sąjungininkės JAV ir, galimai, taip pat įtikinti ją visiškai atsisakyti tokio aljanso būtinybės. Labiau ilgalaikėje perspektyvoje Kimas, panašu, tikisi, kad jam pavyks įtikinti tarptautinę bendriją tuo, kad galima sugyventi ir su Šiaurės Korėja, kaip tai padarė Pakistanas.
Tačiau vargu ar Pietų Korėją galima taip lengvai apmulkinti. Nuo pat savo inauguracijos praėjusių metų gegužę, prezidentas Moonas Jae Inas žinojo, kad jam būtina surasti būdų sumažinti egzistencinę branduolinio karo grėsmę. Todėl jis nusprendė įžvelgti Žiemos olimpinėse žaidynėse galimybę ne tik „iškrauti“ įtampą Korėjos pusiasalyje, tačiau ir stimuliuoti branduolinio nusiginklavimo galimybę.
Nors ir negalima atmesti pietų korėjiečių patekimo į Šiaurės Korėjos spąstus galimybės, didžioji dauguma korėjiečių, įskaitant ir jaunimą, jau prisikentėjo iš Šiaurės pakankamai provokacijų ir mažai tikėtina, kad jie susivilios propagandiniais Kimo išpuoliais. Praėjusį mėnesį Moonas Jae Inas leido suprasti, kad be branduolinio nusiginklavimo apie jokį Pietų santykių su Šiaurės Korėja gerinimą kalbėti nėra prasmės. Ir iš tiesų, jo pastangos palaikyti dialogą su Šiaure, panašu, remiasi šaltu diplomatiniu realizmu, o ne naiviu idealizmu.
Svarbu į procesą įtraukti JAV
Kiek tai liečia JAV, tai jų dalyvavimas abiejų Korėjų dialoge atspindi skepticizmo ir laukimo mišinį. D. Trumpas išsakė palaikymą tokioms pastangoms, tačiau amerikiečiai ir toliau sunerimę dėl bet kokios potencialios įtampos jų aljanse su Pietų Korėja.
Didžiausia rizika yra ta, kad kai kurie JAV politikai tęsia galimo „tiesioginio“ smūgio Šiaurei galimybės svarstymą – sprendimą, kuris kainuotų daugelį tūkstančių gyvybių. Galų gale, nėra jokių garantijų, kad Šiaurės Korėja galės atskirti, tai vienas „pamokantis“ smūgis, ar plataus masto karo pradžia. Ir net jeigu Šiaurės atstovai sugebėtų „perskaityti“ D. Trumpo administracijos kėslus, visiškai neaišku, kaip jie sureaguotų.
Siekiant išvengti tokios baigties, kuomet Kimas atsisako aptarinėti denuklearizacijos su savo „broliais“ iš pietų (į kuriuos, jo paties teigimu, yra nukreiptos raketos), Moonas Jae Inas dabar turi sugalvoti, kaip konstruoti dialogą tarp Korėjų, kad pasiektų derybas tarp Šiaurės Korėjos ir JAV. Todėl, ramus susitikimas tarp dviejų aukščiausias pareigas užimančių žmonių šalyje – JAV viceprezidento Mike’o Pence’o ir Šiaurės Korėjos Liaudies Tarybos Aukščiausiojo Prezidiumo prezidento Kimo Yong Namo – yra tikėtinas ir lauktinas.
Tačiau, galų gale, tai būtent D. Trumpas turi pasinaudoti galimybe, kad pradėtų derybas. Esmė ta, kad, nepaisant svarbios jų reikšmės, sankcijos pačios savaime negali užtikrinti trokštamo JAV ar jų sąjungininkų rezultato. Derybos yra būtinos, bent jau tam, kad pabandytų išsiaiškinti tikruosius Šiaurės kėslus: ar jų lyderio programa yra gynybinis ar puolamasis projektas? Tam D. Trumpo administracijai teks bent laikinai pasitraukti iš anksčiau žadėtos „maksimalaus spaudimo“ politikos, ir imtis „įsitraukimo“, kuris būtų abipusiai pripažintas, ir tai bus būtina sąlyga siekiant priimti kažkokį sprendimą.
