Šiaurės Kaukaze kovos nerimsta

Praėjus 11-ai metų po to, kai čečėnų pajėgoms netikėtai buvo pavykę atsiimti ir išlaikyti Grozną (1996 m. rugpjūčio 6d.), nepaisant Rusijos pastangų, kovotojai nekapituliuoja
Ičkerijos Čečėnų Respublikos (IČR) parlamentas pirmadienį išplatino pareiškimą 11-ųjų operacijos “Džichadas” metinių proga, praneša „CHECHENPRESS“.
“Čečėnų tautos kova su okupantais tęsiasi 400 metų. Karta po kartos, nepaisydama kančių ir netekčių, čečėnų tauta kaunasi už savo laisvę.
Dėka kartų narsos ir ištvermės dėka, prieš okupantą laimėta nemaža garsių pergalių.”, - sakoma pareiškime.
Viena iš tokias pergales žyminčių datų čečėnų tautos atstovai laiko 1996-ųjų rugpjūčio mėnesio 6-ąją dieną. Tuomet, plataus masto karinių operacijų visoje nedidelėje šalyje dėka, IČR pajėgoms pavyko atsiimti daugumą svarbiausių šalies miestų ir gyvenviečių.
Tik lengvai ginkluotų čečėnų smogiamoji grupė (pasak pareiškimo - iš 850) asmenų, sugebėjo blokuoti dešimtis kartų gausesnes ir techniškai pranašesnes Rusijos pajėgas sostinėje Grozne (čečėnai jį vadina Džocharu) jos dislokacijos vietose.       
Tuomet miestas buvo atsiimtas ir pasirašyti Chasavjurto susitarimai, kuriais numatyta, jog galutinis Čečėnijos statusas turi būti sureguliuotas per penkis metus.
Parlamentarų pareiškime pabrėžiama, jog po šios sutarties sekęs realus būvis apibudintinas, kaip “nei taika, nei karas”.
Pažymima, jog tęsėsi ekonominė blokada ir nuolatinės karinės provokacijos pasienyje ir Rusijos šnipų provokacinė veikla Ičkerijos viduje, buvo kariaujamas informacinis bei ideologinis karas.
Čečėnų parlamentarai teigia, jog Rusijos valdžia, propagandiniais sumetimais, ėmėsi masinių savo pačios piliečių žudymų (gyvenamųjų namų sprogdinimas, kurį, kaip manoma, surengė Rusijos spec. tarnybos) ir kaltę suvertusi čečėnams, pradėjo antrąjį karą.
“Pagrindiniu savo veiksmų metodu grobikai pasirinko taikių gyventojų teorizavimą… Ir tai vyksta tyliai sutinkant tarptautinei bendrijai... Mažai tautai net paneigiama teisė gintis”, - pabrėžia čečėnų atstovai. Jie taip pat apgailestauja, jog pasauliui nepakako drąsos pareikalauti, jog Rusija liautųsi naudoti nusikalstamus metodus.
Dėl šių priežasčių čečėnų parlamentarai sako nusivylę tarptautine teise. “Tikraisiais žmogaus teisių gynėjais laikytini garbingi tautos sūnūs ir dukros, kovojantys su ginklu rankoje…. Prie čečėnų tautos kovos prisideda ištisos tautos, norinčios nusimesti kolonializmo jungą” – teigiama pareiškime.
Pareiškimą pasirašo IČR parlamento pirmininkas Žaloudinas Saraliapovas.

Šiaurės Kaukazas neramus
Pastaruoju metu pranešama apie didėjančius neramumus aplinkiniuose šiaurės Kaukazo regionuose – Dagestane, Ingušijoje. Rusijos valdžia, kurios sluoksniuose vis labiau auga ir nepasitikėjimas savo statytiniu Čečėnijoje Ramzanu Kadyrovu, ten susiduria su panašiomis problemomis. Nerasdama patikimų ir tarp gyventojų gerbiamų šalininkų, remiasi grubia karine jėga ir vis labiau praranda padėties kontrolę (Chechnya Weekly, toliau CW).
Kremlius giriasi, kad karą “savo provincijoje” iš esmės laimėjo ir kariškiai likviduoja likusius sukilėlius, bet pastaraisiais mėnesiais išpuoliai vėl padažnėjo.
Tiesa, Rusijos laikomas čečėnų prezidentu ir remiamas Ramzanas Kadyrovas prieš keletą dienų pareiškė, jog su visais sukilėliais susidoros iki metų pabaigos (Interfax).

Persigrupavimai čečėnų vadovybėje
Liepos 21d., kaip praneša CW, IČR prezidentas Dokka Umarovas, paskyrė naują Čečėnijos ir Šiaurės Kaukazo pajėgų vadą. Tai gali reikšti tokį pat mėginimą vienyti jėgas, kaip tai įvyko 2002-aisiais, kai vadų Išplėstinė Taryba (Majlis) nutarė skirti į analogiškas pareigas Šamilį Basajevą, kurio įtaką tuomet dar gyvas prezidentas Aslanas Maschadovas mėgino riboti, nes Š. Basajevas daugelyje valstybių laikomas teroristu.
Perduodamas šią pareigybę Achmedui Jevlojevui, D. Umarovas iš esmės seka pirmojo IČR prezidento Dž. Dudajevo pėdomis, nes atkuria analogišką – efektyviai veikusią struktūrą, pažymi CW.
Politinė šio paskyrimo potekstė taip pat reikšminga, nes A. Jevlojevą, Rusijos žvalgyba laiko esant buvusiu ingušų „ne čečėnų milicininkų“, kuris dingo be pėdsako 1998-aisiais ir teismo buvo paskelbtas mirusiu. Pirmą kartą jis kitu vardu minimas sukilėlių tarpe 2004-aisiais, kai per Ingušiją nusirito kovotojų išpuolių banga, sunaikinusi šimtus Rusijos milicininkų. Anot rusų, jo tikroji pavardė – Ali Tazijevas.
Būtent jam pavesta toliau telkti antirusiškas pajėgas bei vykdyti išpuolius ne tik Čečėnijoje, bet ir Šiaurės Osetijoje, Kabardoje-Balkarijoje, Karačajuje-Čerkesijoje, Adygijoje, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose. Jo padėjajais paskirti karo lauko vadai: Muchamadas, Tarchanas Gazijevas ir Aslanbekas Vadujevas.
***
Čečėnų sukilėliai nuo 1994 metų kariavo du karus su Rusija. 1996m. Rusija buvo pasirašiusi Chasavjurto susitarimus, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis "dėl tarpusavio santykių pagrindų" įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinių Tautų Organizacijoje. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Š. Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl IČR nepriklausomybės taip ir neįvyko.
Rusijos pradėtų karų metu visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Be to, Rusijos karinės pajėgos ir šnipai, Čečėnijoje ir užsienyje nužudė keturis Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentus: D. Dudajevą, Z. Jandarbijevą, A. Maschadovą ir A. Sadulajevą.

Minimaliais skaičiavimais, vien pirmame Čečėnų kare žuvo 46500 žmonių. Kitais skaičiavimais aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.