Situacija Šiaurės Kaukaze yra stabili, separatistinis ir radikalus musulmoniškas pasipriešinimas iš esmės yra pažabotas; išpuolių kartais pasitaiko, tačiau juos vykdantys kovotojai yra išsklaidyti ir greitai bus sunaikinti galutinai; į Čečėniją „pagaliau atėjo taika“ – tokių ir panašių pareiškimų kartkartėmis galima išgirsti iš atsakingų Kremliaus pareigūnų. Maskva mėgsta postringauti, kad tai, kas dabar vyksta Šiaurės Kaukaze, yra ne taip jau ir baisu, nežinia ką labiau mėgindama tuo įtikinti – kitus ar save. Tačiau optimistiniai pareiškimai dažnai kertasi su ne tokiais optimistiniais pranešimais iš šio probleminio regiono, tad telieka pačiam užduoti klausimą – kas gi iš tikrųjų vyksta Šiaurės Kaukaze šiandien?
Statistika prieš propagandą
Bandydamas suprasti situaciją Šiaurės Kaukaze, nusprendžiau atlikti paprastą eksperimentą – pasižiūrėti 2009 metų rugsėjo mėnesio įvykius šiame sudėtingame regione. Kreipiau dėmesį tik į tuos incidentus, kurie akivaizdžiai susiję su federalinės valdžios ir vadinamųjų kovotojų susirėmimais. Susidarė gana ilgas sąrašas. Pateikiu čia jį visą, nes tai geriausiai iliustruoja situaciją, apie kurią ruošiuosi kalbėti.
Rugsėjo 1 d. Dagestanas: užminuotos mašinos sprogimas prie milicijos posto (1 žmogus žuvo, 11 sužeista); Ingušija: iš automatų ir granatsvaidžių apšaudytas milicininko namas.
Rugsėjo 3 d. Ingušija: apšaudytas milicininkų postas (2 pareigūnai sužeisti); sprogimas prie milicininko namo (1 žmogus sužeistas); 1 milicininkas žuvo užmynęs ant sprogmens.
Rugsėjo 4 d. Ingušija: sprogimas (3 milicininkai žuvo, 2 sužeisti); Kabarda Balkarija: sprogimas (7 milicininkai sužeisti); Čečėnija: sulaikyti 4 teroristai mirtininkai; apšaudyti milicininkai (2 pareigūnai sužeisti).
Rugsėjo 5 d. Čečėnija: likviduotas 1 kovotojas.
Rugsėjo 6 d. Čečėnija: nužudytas milicininkas.
Rugsėjo 7 d. Ingušija: likviduoti 3 kovotojai; Šiaurės Osetija: sostinėje aptiktas sprogmuo.
Rugsėjo 8 d. Ingušija: likviduoti 2 kovotojai.
Rugsėjo 9 d. Čečėnija: susišaudymas (1 kovotojas žuvo); rastas ir nukenksmintas sprogmuo.
Rugsėjo 10 d. Dagestanas: sprogimas šalia milicininkų posto; Ingušija: užpulti milicininkai (1 pareigūnas žuvo); Čečėnija: apšaudyta karių kolona.
Rugsėjo 11 d. Dagestanas: apšaudyti milicininkai (1 pareigūnas žuvo); nužudytas prokuroro padėjėjas; likviduoti 4 kovotojai; Ingušija: apšaudytas milicininko namas; Šiaurės Osetija: rastas sprogmuo; Čečėnija: sprogimas turguje (1 milicininkas sužeistas).
Rugsėjo 12 d. Dagestanas: likviduoti 4 kovotojai; Ingušija: atakuotas milicininkų postas (1 pareigūnas žuvo, 4 sužeisti); nužudytas tyrėjas; Čečėnija: sprogimas (3 milicijos pareigūnai sužeisti, 1 kovotojas mirtininkas žuvo).
Rugsėjo 13 d. Dagestanas: bandyta susprogdinti autobusą su milicininkais; Čečėnija: užpultas milicijos postas (2 pareigūnai žuvo).
Rugsėjo 14 d.Dagestanas: likviduoti 3 kovotojai; sulaikytas kovotojas mirtininkas; susprogdinti geležinkelio bėgiai; Čečėnija: aptiktas sprogmuo.
Rugsėjo 15 d. Ingušija: likviduoti 3 kovotojai; Čečėnija: sprogimas (1 milicininkas žuvo, 2 sužeisti); susišaudymas (žuvo 1 milicininkas, 1 kovotojas).
Rugsėjo 16 d. Dagestanas: apšaudytas milicininkų postas (2 pareigūnai sužeisti); likviduotas 1 kovotojas (per operacija sužeistas 1 kareivis); Čečėnija: sprogimas sostinės centre; susišaudymas (1 milicininkas žuvo, 1 kareivis sužeistas); likviduotas 1 kovotojas; susprogdinta milicijos mašina (žuvo 2 pareigūnai, 1 kovotojas mirtininkas).
Rugsėjo 17 d. Dagestanas: apšaudyti milicininkai; Ingušija: du sprogimai (4 milicininkai sužeisti); Čečėnija: sprogimas (1 kareivis sužeistas).
Rugsėjo 18 d. Ingušija: sprogimas geležinkelyje; Kabarda Balkarija: susišaudymas (1 milicininkas sužeistas); Čečėnija: sulaikytas 1 kovotojas.
Rugsėjo 19 d. Ingušija: susprogdinta elektros tinklų linija.
Rugsėjo 20 d. Ingušija: apšaudyti milicininkai (2 pareigūnai žuvo, 1 sužeistas); Karačiajų Čerkesija: nužudytas vienas iš musulmonų lyderių (dar 1 žmogus buvo sužeistas).
Rugsėjo 21 d. Ingušija: nužudyta aukštas Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas ir 2 jo broliai, taip pat dirbę VRM sistemoje.
Rugsėjo 22 d. Ingušija: apšaudytas milicijos automobilis (4 pareigūnai sužeisti).
Rugsėjo 23 d. Ingušija: iš granatsvaidžių apšaudytas milicininkų postas.
Rugsėjo 24 d. Dagestanas: apšaudytas milicininkų postas.
Rugsėjo 25 d. Dagestanas: likviduoti 3 kovotojai; Ingušija: susprogdintas milicijos automobilis (1 pareigūnas sužeistas).
Rugsėjo 26 d. Ingušija: sprogimas prie vieno iš aukštų pareigūnų namų; Čečėnija: nužudytas aukštas savivaldos pareigūnas ir jo sūnus.
Rugsėjo 27 d. Dagestanas: nužudyti 2 milicijos pareigūnai.
Rugsėjo 28 d. Ingušija: apšaudytas aukšto savivaldos pareigūno namas: nugriaudėjo 2 sprogimai.
Rugsėjo 29 d. Ingušija: apšaudytas milicininkų postas; Kabarda Balkarija: rastas užminuotas automobilis.
Rugsėjo 30 d. Dagestanas: sprogimas (2 išminuotojai sužeisti).
Informacija surinkta pagal http://www.regnum.ru/ pranešimus.
Truputį paanalizuokime pateiktus duomenis. Akivaizdu, kad kalbėti apie taiką Šiaurės Kaukaze yra dar tikrai per anksti. Per mėnesį regione buvo tik viena „taiki“ diena – rugsėjo 2-oji, visomis kitomis dienomis čia griaudėjo sprogimai, vyko susišaudymai, žuvo žmonės. Iš viso per tą mėnesį Šiaurės Kaukaze žuvo 56 žmonės – 28 milicininkai ir taikūs gyventojai bei 28 kovotojai, 54 žmonės buvo sužeisti, 6 kovotojai sulaikyti. Šie duomenys nelabai panašūs į tokius, kuriais galėtų pasigirti kraštai su „įsivyraujančia taika“. Kovotojai vykdo išpuolius ne tik prieš milicijos pareigūnus, bet ir prieš kitus valdžios atstovus, taip pat neretai bando sunaikinti karinę ir civilinę infrastruktūrą (sprogdinami milicijos postai, geležinkelio ir elektros linijos).
Pažiūrėjus į pateiktus duomenis, matyti, kad kraujuojančios Šiaurės Kaukazo žaizdos yra Dagestanas, Ingušija ir ta pati Čečėnija, kurioje Ramzano Kadyrovo įvestą tvarką Kremlius ypač vertina. Kitos federalinės regiono respublikos – tokios kaip Kabarda Balkarija, Karačiajų Čerkesija ar Šiaurės Osetija – yra santykinai ramios (ypač palyginti su neramiomis kaimynėmis), tačiau ir jos nėra apsaugotos nuo teroro ir ginkluotų susirėmimų išplitimo į jų teritoriją. Kaip nagrinėdamas naujausiąją regiono istoriją ir jo specifiką pažymi žurnalistas Konstantinas Kazeninas, „Situacija Kabarda Balkarijoje ir Karačiajų Čerkesijoje tik retais momentais įkaisdavo tiek, kiek įprasta rytinėse kaimynėse, o Adygėjos respublika apskritai sėkmingai išvengė posovietinio periodo sukrėtimų. Tačiau visose vakarinėse Šiaurės Kaukazo respublikose pastaruoju metu vyko sudėtingi procesai, dėl kurių ne kartą teko girdėti prognozes, kad vidiniai nesutarimai gali prasiveržti į išorę ir sukelti rimtų socialinių kataklizmų“ (Казенин, Константин. «Тихие» конфликты на Северном Кавказе. Maskva, 2009, p. 10).
Žinoma, galima ginčytis, kas būtų produktyviau – žvelgti į regioną bendrai ar nagrinėti situaciją kiekviename iš Šiaurės Kaukazo subjektų atskirai, tačiau nereikia pamiršti, kad „sprogimas“ vienoje respublikoje gali „detonuoti“ visą regioną. Todėl kai kalbama, jog Maskva turi problemų dėl Čečėnijos, Ingušijos ar Dagestano, tai iš esmės reiškia, kad Maskva turi problemų su visu regionu.
Nepasitikėjimo teritorija
Šiaurės Kaukazas yra sudėtingas regionas, nors kartais atrodo, kad Kremlius tiesiog nesupranta viso jo sudėtingumo. Pažaboti problemas bandoma gana paprastais ir primityviais būdais, pirmiausia – panaudojant jėgą. Šis regionas yra sudėtinė Rusijos Federacijos dalis, tačiau atrodo, kad ir pačių rusų jis vertinamas kaip „svetimas“. Šia teritorija tiesiog nepasitikima, į ją žiūrima kaip į potencialaus separatistinio ir radikalaus islamistinio pavojaus šaltinį.
Dar nuo pirmojo Čečėnijos karo laikų naujausioje Rusijos istorijoje įtvirtintos bendravimo su šiuo regionu „tradicijos“. Skaitant pranešimus rusiškose žiniasklaidos priemonėse kartais galima aptikti nuomonę, kad Šiaurės Kaukaze gyvena „vien banditai“. Neretai šiuo požiūriu vadovaujasi ir federalinių jėgos struktūrų pareigūnai, komandiruojami į regioną palaikyti tvarkos. Tokį jų požiūrį galima suprasti (nekalbu apie jo pateisinimą): atsidūrę svetimoje, potencialiai pavojingoje aplinkoje jie, nežinodami, iš kur gali grėsti pavojus, yra linkę vertinti visus vietinius gyventojus kaip galimus užsimaskavusius kovotojus. Dėl tokio požiūrio federalinių pajėgų aukomis tampa ir niekuo dėti taikūs gyventojai (vietinių žmogaus teisių gynimo organizacijų liudijimais, federalinės pajėgos nėra linkusios pripažinti savo klaidų ir kiekvienu tokiu atveju dažniausiai praneša, kad nužudytieji buvo kovotojai). Taip pat nereti atvejai, kai dėl nesusipratimo įvyksta federalinių pajėgų ir vietinių teisėsaugos pareigūnų susirėmimai.
Situaciją apsunkina ir požiūris į išeivius iš Šiaurės Kaukazo centriniuose Rusijos regionuose. Ne paslaptis, kad nacionalistinės nuotaikos per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje yra sustiprėjusios, susiformavo ištisos grupuotės, persekiojančios ir žudančios kitataučius. Iki šiol su jomis buvo kovojama gana vangiai, kiek aktyviau veikti pradėta visai neseniai, kai šis reiškinys jau grėsmingai išplito, o nacionalistų grupuočių elgesys stipriai suįžūlėjo. Kitaip sakant, net Rusijoje, už savo regiono ribų, Šiaurės Kaukazo gyventojai negali jaustis saugūs. Psichologiškai šis regionas jau yra atitrūkęs nuo Rusijos Federacijos.
Numanu, kad pagrindinė Maskvos klaida – tas nepasitikėjimo klimatas, kuris įsivyravo regione. Putino–Medvedevo režimas stengiasi spręsti problemas, vadovaudamasis „valdžios vertikalės“ principu, t. y. iš centro, iš šalies. Federalinės pajėgos nėra pelniusios vietinių gyventojų pasitikėjimo, o vietinės teisėsaugos struktūros yra gana silpnos. Dažnas federalinių pajėgų savivaliavimas verčia vietinius gyventojus vertinti juos taip pat kaip ir regione veikiančius islamistus.
Federalinės pajėgos iš dalies remiasi vietinės visuomenės palaikymu nebent Čečėnijoje, tačiau ir čia viskas kur kas sudėtingiau. Iš esmės Maskva šioje respublikoje remiasi ne visuomenės, o tik vieno Kadyrovų klano parama. Tiksliau, už šį deklaruojamą palaikymą visa respublika faktiškai atiduota tam klanui valdyti. Be to, tų pačių federalinio pavaldumo pajėgų Čečėnijoje palikta mažai – visą respubliką jau kontroliuoja R. Kadyrovas ir jo kovotojai. Maskva atsidūrė labai keblioje situacijoje: viena vertus, Kremlius faktiškai galutinai prarado šios respublikos kontrolę, Čečėnija paklūsta Maskvai tiek, kiek nori paklusti jos prezidentas (o jo nuotaikos nenuspėjamos); kita vertus, bandymas liautis palaikyti R. Kadyrovą ir pakeisti jėgų balansą respublikoje gali sukelti labai daug problemų, kurios visai lengvai gali pavirsti dar viena – trečiąja – karine Čečėnijos kampanija.
Akivaizdu, kad Maskvai spręsti Šiaurės Kaukazo problemą reikia, tačiau iki šiol pasirinkti sprendimo būdai buvo neefektyvūs. Situaciją sunkina tai, jog kitokios taktikos galimybės Kremliuje, atrodo, net nesvarstomos. Geresnių rezultatų, tikėtina, galima būtų pasiekti stiprinant pasitikėjimą tarp federalinės valdžios, federalinių jėgos struktūrų ir vietinių gyventojų, skatinant dialogą (galima priminti istoriją, kai Kremlius labai ilgai delsė pašalinti iš pareigų žmonių pasitikėjimą praradusį ir chaosą respublikos viduje nesuvaldantį Ingušijos prezidentą Muratą Ziazikovą).
Šiaurės Kaukazui Maskva turėtų skirti daugiau dėmesio, daugiau supratingumo. Pirmiausia reikia kitokio požiūrio į šį regioną ir išeivius iš jo, nes priešingu atveju Rusija gali prarasti Šiaurės Kaukazą ne tik teoriškai (teorinis regiono praradimas – procesas, kurį matome dabar), bet ir praktiškai. Kartais atrodo, kad Maskva to tiesiog nesupranta, antraip būtų sunku paaiškinti avantiūristišką agresiją prieš Gruziją, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimą – juk tai sąlygoja įtampos palaikymą regione ir akių užmerkimą į statistiką, kurią pateikiau pirmoje šio straipsnio dalyje.
Viktor Denisenko
