Prieš 14 metų išėjo pirmasis “Šiaurės Atėnų” savaitraščio numeris. Ta proga Jūratė Visockaitė kalbina vieną iš trijų savairaščio įkūrėjų rašytoją Saulių Šaltenį.
Kas pirmas ištarė "reikia", kur jūs tada sėdėjot, ką veikėt?
Sėdėjau pasinėręs Sąjūdyje ir, kaip dabar atsimenu, ateina dviese, Arvydas Juozaitis ir Saulius Stoma, sako, gerai būtų laikraštį pradėti. Tada straipsnius rašinėjau, na, ir jeigu kviečia mane žmonės, turintys sumanymo užuomazgą – kodėl gi ne.
Pavadinimą, rodos, pirmas ištarė Stoma. Jis skaitė ir mėgo Milašių. Kas žino, gal Stomienė tą pavadinimą susapnavo – būtų dar gražiau. Prie tokio pavadinimo tiko ir manifestas, išspausdintas pirmame numeryje ir netgi pirmame puslapyje. Aš pats bijau didelių, patetiškų žodžių. Rašė Juozaitis, norėjęs būtent taip pradėti mūsų darbą, ką gi, laikas parodė, kad neapsiriko. Mano paties į manifestą įterpta tik eilutė: "Žmogus – Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei..."
Kaip tarėtės, ką dėti į tuos visus aštuonis puslapius, iš kur ėmėte iliustracijas...
Ačiū Dievui, buvo demokratija. Ir ypatinga saviškių kompanija. Nereikėjo nieko mygti, lyg ir savaime klojosi. Kiekvienas parašėm po redaktoriaus skiltį, mano ta, paskutinė, apačioje: "Mums verkiant reikia vitaminų, švirkštų, atsarginių dalių, pėdkelnių, popieriaus, butų, švaraus pieno, oro, vandens, bent pradžiai, bent trupučio konvertuojamos valiutos, bet labiausiai mums reikia TIKĖJIMO..." Aniedu ką kita akcentavo. Įdėjom Granausko apsakymą "Šulinio tamsa". Apie geriausią Vilniaus batsiuvį žydą Goldiną parašiau. Scenoje mirusį aktorių Butkevičių prisiminėm. Sugalvojom nuolat spausdinti "Haid parką"... Paskui rengėm kitus numerius, ir taip išėjo, kad tai, kas buvo juose sugalvota, nesunyko, išliko iki šiol.
Bet juk to "lyg ir savaime" ilgam neužteko, reikėjo rūpintis finansais, gauti popieriaus.
O, su ūkvedžiais ilgai nesisekė. Atėniška dvasia jų neįtikindavo. Buvo, kad algas iš senelio atsiųstų dolerių mokėjau. Juk niekas nemokė, kaip leist laikraštį. Tai popierių seną sulytą įkišo, tai lyg kokiam anekdote ūkvedys su visu kiosku pabėgo. Buvo žmonių, kurie iš kultūros norėjo pinigų pasidaryti, bet greitai išsivalė, branduolys atsirado.
Trise vadovavot neilgai, pusmetį. Likot vienas.
Stoma su Juozaičiu pasiginčydavo. O aš kažkaip nerasdavau, dėl ko ginčytis. Nežinau, gal jiems pažiūrų platumo trūkdavo. Aš gi platus kaip horizontas. Neatsimenu nė vieno atvejo, kad man kas nors būtų netikę. Na, nebent sykį buvau išsigandęs, kad redakciją musulmonai išsprogdins, nes pirmieji nutarėm spausdinti Salmano Rushdie romano ištrauką. Be to, juk čia pamažu pradėjo rinktis visi atėniečiai, cementavosi mūsų bendruomenė. Andriuškevičius, Danielius, Adomaitytė, Gasiliūnas, Geda, Marytė Rimkevičienė, Jonušys. Aleknaitė, atsimenu, atvedė už rankos nedrąsų Liną Paulauskį, kuris vėliau tapo tokiu redaktoriumi! Prasidėjo auksinis laikas, prisitrynėm, suprasdavom viens kitą be ilgų išvedžiojimų. Juk galėdavai išeit, jei reikia, kelioms savaitėms išvažiuot, ir niekas nesugriūdavo. Įsitraukęs į politiką, atbėgdavau lyg iš fronto linijos čia, į savąją salą, rašyti.
Laikas tada buvo kitas, vizijų, kliedėjimų laikas. Ir mūsų laikraštis buvo daugiau negu laikraštis. Nepakartojama dvasinė būsena, gyvenimo būdas. Užsiimdavom ir ne laikraščiui skirtom funkcijom, kažkokia įtaiga pritraukdavom žmones. (Sergančiam rašytojos Juknaitės vaikui reikėjo skubios pagalbos, parašėm – ir pradėjo eiti siūlydami, kas ką turi.) Ir dabar juk ta trauka išliko? Iki šiol su meile atsimenu žmones, kurie norėdavo išsipasakoti mums, o ne kokiai komisijai.
Ilgai, dar labai ilgai atsirasdavo žmonių, kuriuos erzindavo savaitraščio pavadinimas. Nesuprasdavo jo, nenorėdavo suprasti net kai paaiškindavai. Bet dabar, man atrodo, jau pora metų, kai niekas nebesimuisto, pavadinimas skamba natūraliai.
Pirmaisiais metais šaipėsi kas netingėjo. Kas vaikščiojo įbedęs nosį į grindinį. Manau, kad "Šiaurės Atėnai" buvo formuojami kaip laisvas laikraštis laisviems žmonėms. Tikintiems Lietuvos ateitim.
Nors tikras ginčas, o ne monologas man laikraštyje visada įdomus. Galiu prisipažinti, kad pirmaisiais metais gudraudavau ir diskusijas pats užvesdavau, žinojau savo silpnas vietas ir smogdavau sau į paširdžius. Apsimesdavau mokytoja iš Kauno, rašančia Šalteniui piktoką laišką. Ir pats atsakydavau. Dabar peržiūrėjęs tą susirašinėjimo skyrelį jau neatskirčiau, kur mano ir kur tikro skaitytojo rašyta. Žinoma, ginčas ginčui nelygu – TV "Koridoj" dabar rėkia dėl rėkimo, prasmė nesvarbi. Laikraštyje mes kalbėjomės su visu pasauliu ir kaip lygūs su lygiais.
"Šiaurės Atėnuose" vienu metu buvo spausdinama daug vertimų, kai kas neįžiūrėdavo jų prasmės, vėliau pradėjome kultivuoti eseistikos žanrą.
Laikraštis juto lietuvio poreikį bendrauti su plačiu pasauliu, užtat tiek vertė. Vėliau atsirado poreikis žiūrėti sau į bambą... Reikia klausytis ir atsiliepti. Kadaise, man regis, mums pasisekė smarkiai atmaizgyti lietuvių ir žydų santykius.
Sulaukėm keturioliktojo gimtadienio, o mūsų kolegos iš "7 meno dienų", atrodo, bus priversti išleisti paskutinį numerį laikraščio, einančio dvylika metų. Spaudos rėmimo fondas jų šiemet nefinansuoja. Yra įvairių nuomonių – pavyzdžiui, kurti vieną didelį ir gražų kultūros savaitraštį.
Kaip senais laikais? Prabanga tiek savaitraščių vienai Lietuvai? Ta pinigų suma, kurios reikia leidybai metams, yra tiesiog juokinga. Prabanga valstybei yra korumpuotis, leisti klestėti kontrabandai... Išnaikinkim kultūros podirvį, tuos visus šaltinėlius ir nesiskirsim nuo kokios Krasnojarsko srities. Jeigu mes pralenkėm kitas šalis simfoninių orkestrų muzikantų skaičiumi, tai esam gyvi, neapkurtę.
Jei broliai lietuviai būtų toliaregiški, "7 meno dienas", įrodžiusias, kad gali kryptingai dirbti, kaip autoritetingą priedą paprašytų prisijungti "Lietuvos rytas".
Kita vertus, ir "Šiaurės Atėnams" tokioje žūtbūtinėje situacijoje ne pro šalį pasipurtyti, paieškoti naujos gyvybės, atsivėrimo.
Kaip įsivaizduojat tą atsivėrimą?
Kaip šv. Pranciškaus. Rašyti visiems, kalbėtis su visais. Kaip tokiam piliečių judėjimui, kuris skirtas ne vien saviškiams. Negalima užsidaryti vienoje parodoje, tuose pačiuose vakarėliuose su geresnio ar blogesnio vyno taure rankoje. Linkėčiau daugiau meilės žmonėms, visokiems, ir mažaraščiams. Linkėčiau narsos, o ne santykių aiškinimosi "durnių laive". Laikraščio, kuris sklendžia virš mugės šurmulio ir kurio triukšmas neužgožia.
Dabar madinga būti kietam, sėkmingam. O jeigu esi geras žmogus, – tai gal tu idiotas? Pažanga ir technologijos mus pribloškia, reguliuoja. Tuo tarpu juk silpnieji, tie, kurie girdi tylą, atlaikys pasaulį, jie žino, ant ko laikosi materija. Bet gal reikia ir nuolat priminti, ant ko stovi tas pasaulis. Ir Lietuva. Turi išlikti šito laikraščio pavadinimo prasmė.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
