Devintą dešimtį įpusėjusi šiaulietė gyvena apimta baimės — dar šį mėnesį ji gali likti be stogo virš galvos, nes anūkės parduoda iš jos ir tėvo paveldėtą butą. Atsiradus pirkėjui, senutė gali būti iškraustyta į gatvę, rašo "Šiaulių kraštas".
Butą padovanojo sūnui
Šios istorijos nebūtų, jeigu šiaulietė Regina Karvelienė prieš gerą dešimtmetį nebūtų padovanojusi sūnui buto.
Dabar aštuoniasdešimt penkerių senolė už tai gali skaudžiai sumokėti.
Mat butas, kuriame po sūnaus mirties ji gyvena viena, parduodamas, jame jau lankosi pirkėjai. Nors senolė tvirtina iš seniai įsigyto būsto niekur nesikraustysianti, dabar jos norų niekas nebeklausia.
Regina Karvelienė užaugino keturis vaikus: tris dukteris ir sūnų.
Po vyro mirties motina tikėjosi, kad sūnus ją nukaršins, todėl ilgai negalvojusi slapta nuo kitų vaikų padovanojo jam vieno kambario butą — tą patį, kuriame pati gyveno. Motina vaiką priglaudė po skyrybų su žmona.
Bet likimas nusprendė kitaip. Šių metų kovo mėnesį sūnus mirė.
Senolės gyvenime tai jau antro vaiko laidotuvės, prieš keletą metų mirė duktė.
Po sūnaus laidotuvių R. Karvelienė liko gyventi padovanotame bute, kurį, tėvui mirus, įstatymiškai paveldėjo Mažeikių rajone gyvenančios dvi anūkės. Tačiau jame pagyveno tiktai pusę metų, nes anūkės, kurių motina taip pat neseniai mirė, nusprendė butą parduoti.
Šis faktas šokiravo senolės dukteris Emą Jašelskienę ir Verą Stulpinienę. Jų teigimu, anūkės per pakasynas žadėjusios, kad leis močiutei gyventi bute „iki gyvos galvos“.
Sunerimusios moterys atėjo į redakciją ir vylėsi rasti išeitį iš painios gyvenimo situacijos.
Šiauliuose gyvenančios Ema ir Vera neslėpė, kad garbaus amžiaus motina yra sudėtingo charakterio. Tai suprasdama, trokšta gyventi viena, be to, neįsivaizduoja, kad butas yra nebe jos.
Seserys neslėpė, kad velionis brolis nevengė stikliuko, todėl mylinti motina butą išlaikė iš savo pensijos. Ir dabar močiutė kiekvieną mėnesį duoda Verai pinigų, kad ši sumokėtų visus buto mokesčius.
Kaip to įrodymą, Vera parodė tvarkingai vedamą atsiskaitymų knygutę, išduotą mirusio sūnaus vardu.
Pas vaikus nenori
Praėjusią vasarą, anot seserų, įvyko keistas incidentas.
Motinai nesulaukiant pensijos, Ema ir Vera nuvyko į Šiaulių „Sodros“ skyrių, kuriame išsiaiškino, kad motinos gyvenamosios vietos adresas pasikeitė: motina perregistruota pas dukterį Emą.
„Mums netgi parodė suklastotą motinos parašą“, — pasakojo Vera.
Išsiaiškino, grąžino senąjį adresą.
Seserims nepavyko sužinoti, kas ir kokiu tikslu „Sodrai“ nurodė kitokį motinos adresą.
Jos svarsto: „Gal taip norėta nors teoriškai atlaisvinti ruošiamą parduoti butą?“
Moterys baiminasi, kad permainų sujaudinta senutė nepakeltų prieš save rankos, nes kartą taip jau atsitiko.
Tuomet Ema buvo parsivežusi motiną į savo namus, bet ši vieną dieną slapta pabėgo ir grįžo į savo butą.
„Grįžo, paskambino ir pranešė: išgėriau vaistų. Kol nulėkėme, teko laužti duris, ligoninėje vos atgaivino“, — pasakojo Ema.
Moterys tikino, kad jos rūpinasi sena motina, dažnai skambina ir aplanko, nuperka vaistų ir maisto, tačiau mamai retai įtinka. Užtat visiems būtų patogiau, kad senolė, kol pajėgia, gyventų savo bute.
Jos nesupranta, kodėl anūkėms žūtbūt prireikė staiga butą parduoti? Apgailestavo, kad su jomis nesitariama, neieškoma išeities kartu.
„Baba jas labai mylėjo. Nieko negailėjo: vis vargšės, be tėvo auga, vis joms reikia. O šios, kai tiktai gauna pensiją, atvažiuoja iš Mažeikių, nusisamdžiusios taksi, ir reikalauja, kad motina sumokėtų. Ta ir moka,“ — pyko seserys.
„Jūsų niekas neklausia“
Senąją Reginą Karvelienę radome gulinčią lovoje. Ji nepatikliai žvelgė į svečius: „Ar vėl kupčiai?“
Senolė nepamiršo: prieš porą savaičių su anūkėmis užėjo vyriškis ir tiesiai pareiškė: pirksiu tą butą. Vėliau lankėsi dar kartą.
„Jos sako: baba, eik pas mus gyventi, o čia parduosim. Sakau, kaip taip galima? O man tas vyras — prašau nesiginčyti, jūsų niekas neklausia. Noriu tiktai čia būti. Dukterys savo šeimas turi. Jaučiuos nei pakarta, nei paleista. Kad tik leistų gyventi, kol numirsiu, o paskui tegu viską ima“, — atsisėdusi lovoje dejavo senolė. Jos rūpestį dėl ateities išdavė rankos, kuriomis senoji kartkartėmis vis griebdavosi už galvos.
Močiutę palieka dukroms
Reginos Karvelienės anūkė Ingrida Karvelytė su seserimi Giedre parduoti butą patikėjo vienai nekilnojamojo turto agentūrai Šiauliuose. Ingrida „Šiaulių kraštui“ sakė, kad butas iki lapkričio mėnesio turėtų būti parduotas.
„Ji viena nebegali būti“, — anūkė tvirtino, kad su seserimi rūpinasi močiute, tačiau dar nesvarstė, kur ši gyvens, kai atsiras buto pirkėjas.
„Kol kas dar nieko negalvojame. Pagal viską priklausytų dukroms ją pasiimti.“
Pasak Ingridos, dukros priešingai nei jos, anūkės, neprižiūri vargšės motinos, todėl ši ir nenorinti pas jas gyventi. „Tegu jos visapusiškai jos atsisako, tada ir galvosime, ką daryti“, — žadėjo Ingrida.
Paklausta, kodėl būtent dabar skubama parduoti butą, kurį laiką tylėjo. Po neilgos pauzės pasakė:
„Nežinau. Nusprendėme, nes vėliau kainos galbūt kris.“
Įstatymai — prieš sąžinę
Dainius ŽIEDAS, advokatas:
— Savininkas su savo asmenine nuosavybe gali elgtis savo nuožiūra: dovanoti arba parduoti.
Šiuo metu registracija nesuteikia teisės gyventi bute, svarbiau gyvenamosios vietos deklaracija. Deklaruoti gyvenamąją vietą galima su būsto savininko sutikimu, taip pat būsto savininkas gali bet kurią dieną savo iniciatyva asmenį išregistruoti.
Kadangi turtas atiteko anūkėms, būtų galima apeliuoti į jų sąžinę: kad jos pasirūpintų močiute ir ją išlaikytų. Bet tai daugiau moralinė problemos pusė.
Sigita Stonkienė
