Balandžio mėnesio pradžioje darbą čia pradėjo Kateryna Berestova ir Natalija Pavlenko. Kateryna įsiliejo į Gastroenterologijos-endokrinologijos skyriaus veiklą, o Natalija savo žiniomis ir gebėjimais pastiprina Ortopedijos-traumatologijos centro darbą. Abi moterys šiuo metu dirba pagalbinėmis darbuotojomis ir sako, kad tęsti darbą medicininėje srityje joms buvo labai svarbu, ne tik profesine prasme.
Anot jų, prasminga veikla padeda atitraukti mintis nuo gimtoje šalyje vykstančio karo baisumų ir nepalūžti. Studentė Olha Plashchevska ligoninėje savanoriauja. Jauna mergina spinduliuoja optimizmu, stengiasi įgyti kuo daugiau medicininių žinių mat svajoja tęsti medicinos studijas ir tapti profesionalia felčere gimtojoje Ukrainoje. Su Kateryna, Natalija ir Olha kalbėjomės apie tai, kokį įspūdį palieka Respublikinė Šiaulių ligoninė ir gyvenimas Šiauliuose.
Pacientai – visur pacientai
Berestova (trečia iš dešinės) į Šiaulius atvyko iš Donecko srityje esančio Lymano miesto. Čia ji dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės Traumatologijos skyriaus slaugytoja. „Prasidėjus karui Ukrainoje viskas vyko labai greitai. Galima sakyti net neturėjau profesinės pertraukos, net nespėjau susigaudyti – dirbau ten, atvažiavau į Lietuvą ir dirbu toliau“ – pirmas darbo dienas Lietuvoje prisimena Kateryna.
Paklausta apie pacientų Lietuvoje ir Ukrainoje panašumus, moteris šypsosi ir sakosi jokių skirtybių nematanti, o svarbiausias ir viską apjungiantis dalykas – pagarba kiekvienam žmogui. „Žmonės visur vienodi. Yra ir teigiamų, ir neigiamų charakterių pacientų. Svarbiausiai yra pagarba ir pagalba žmogui. Manau, kad nesvarbu, kaip pacientas besielgtų, tu turi jį gerbti. Į ligoninę žmonės atvyksta stresinės būsenos, ištikti nelaimės, kartais nevaldo savo emocijų. Tą reikia suprasti, priimti ir mokėti su tuo tvarkytis“.
Kalbėdama apie gimtą šalį Kateryna sunkiai tramdo ašaras – visiškai atsiriboti nuo to, kas vyksta ten, Ukrainoje, neįmanoma: „Šiauliuose mane viskas labai džiugina – man čia patinka, bet mintimis esu su savo šalimi. Noriu palinkėti gyventi taikiame pasaulyje, kad netektų susidurti su agresija, kurią šiuo metu išgyvena mūsų Ukraina“.
„Slava Ukraini!“ – toks gražus tas pasisveikinimas buvo
Šiauliuose jau kiek daugiau nei 2 mėnesius gyvenanti N. Pavlenko, prieš atvykdama į Lietuvą dirbo slaugytoja kūdikių namuose Čerkasai mieste centrinėje Ukrainoje. Moteris sako, kad čia, Šiauliuose, gera, tačiau kol kas sunkumų sukelia kalbos barjeras: „Pasiilgstu galimybės laisvai bendrauti gimta kalba. Kadangi esu vyresnė ir darbo krūvio klausimas man svarbus. Amžius, patiriamas stresas, nerimas daro savo.
Tačiau, apskritai, galiu tik pasidžiaugti, kad čia žmonės labai geri, labai tolerantiški. Šiauliuose labai patogiai išvystyta infrastruktūra. Visgi, kad ir kaip čia būtų gerai – namai yra namai. O ligoninėje man viskas palieka labai didelį įspūdį – ligoninė tikrai aukšto lygio. Tą sakau omenyje turėdama visą personalą, medicininę įrangą, darbo organizavimą. Viskas labai rimta ir profesionalu“.
Moteris pasakoja, kad ligoninėje bendrauti lengviausia su vyresnės kartos pacientais, kurie gerai moka rusų kalbą ir maloniai džiugina tai, kad visi jie labai palaiko ir serga už Ukrainą. „Lietuviai palieka patį geriausią įspūdį – visi nori padėti, palaikyti. Visai neseniai buvo toks gražus atvejis. Ligoninės pacientė, 90-ties metų močiutė, man tvarkantis palatoje su manimi pasisveikino sakydama – „Slava Ukraini!“. Man ašaros akyse sukilo – toks gražus tas pasisveikinimas buvo“, – širdžiai mielą atvejį prisimena Natalija.
„Noriu pakliūti į ligoninę – ką turiu daryti?“
Su Olha kalbėjomės jai savanoriaujant Ortopedijos-traumatologijos centre. Olha 4 kurso studentė iš Vinycios – miesto pietvakarių Ukrainoje. Šiauliuose ji ne viena – kartu atvyko mama ir mylima sesuo. Mergina pasakoja, kad medicinos sritį pasirinkti ją paskatino sesers liga: „Turiu sunkiai sergančią seserį. Turbūt tai lėmė, kad nuo mažens mano svajonė ir didžiausias tikslas – tapti profesionalia gydytoja ir padėti sergantiems kovoti ir kiek įmanoma sustiprėti“.
Atvykusi į Šiaulius mergina pradėjo dirbti picerijoje. Supratusi, kad širdis ieško veiklos, kurioje galėtų prasmingiau save realizuoti ir gilinti žinias taip mėgstamoje medicinos srityje, nusprendė ieškoti galimybių. „Šiuo metu studijose turėtų vykti praktikos ligoninėse ir aš pagalvojau – „Ar galėčiau gauti praktikos būdama čia, Lietuvoje?“. Taip aš pradėjau ieškoti informacijos, kreipiausi į miesto administraciją ir pasakiau – „Aš noriu pakliūti į ligoninę – ką turiu daryti?“ Ir štai aš čia, – šypsosi būsima medikė, – Ligoninėje labai įdomu stebėti specialistų darbą. Norėčiau turėti daugiau patirties ir labiau padėti pacientams. Deja, būdama Ukrainoje neturėjau jokios praktikos, nors studijuoju jau 4-ame kurse. Dėl koronaviruso viskas buvo labai ribojama“, – pasakoja įvairiuose ligoninės skyriuose savanoriaujanti Olha.
Gyvenimas Šiauliuose Olhai patinka. Ji pasakoja, kad įdomu būti kiek kitokioje kultūrinėje terpėje, sutikti naujus žmones, sužinoti naujų dalykų. Ligoninėje savanoriaujanti ukrainietė sako, kad kalbos barjeras dažniau sukelia ne sunkumų, o linksmų situacijų. „Kartais būna sudėtinga, kai noriu kažko paprašyti arba paklausti ir pritrūksta platesnio žodyno tiek rusų, tiek anglų kalba. Kažkada, kai reikėjo paprašyti žirklių pasakiau slaugytojai – „gal galite paduoti čik čik?“, – prisimindama šypsosi Olha. Visgi pokalbio metu mergina keletą kartų pamini, kad labai laukia dienos, kai galės grįžti namo: „Visur gerai, bet namuose geriausia. Pasiilgstu draugų, studijų, savo aplinkos“.
Žavi nuoširdumas ir profesionalumas
Į ligoninės kasdienybę vis labiau įsiliejančios ukrainietės džiugina ne tik profesionalumu. Neįmanoma nepastebi jų stiprybės, nuoširdumo palaikant santykį su kolegomis ir motyvacijos atliekant savo darbą. Gastroenterologijos-endokrinologijos skyriaus vedėja gastroenterologė G. Acutė sako, kad K. Berestova – pavyzdys kiekvienam.
„Kateryna savo profesionalumu ir gera energija puikiai įsiliejo į skyriaus darbą. Ji labai imli naujai informacijai. Stipri profesinė patirtis – akivaizdi. Yra nuostabu stebėti, kaip kruopščiai ji talkina skyriaus slaugytojams ir gydytojams, kaip praeidama nužvelgia kiekvieną palatą, pastebi įvairias smulkmenas, pataria, siūlo situacijų sprendimo būdus. Mums labai pasisekė, kad Kateryna dirba su mumis. Bendraujanti ir geranoriška – nėra jokių darbą apsunkinančių barjerų“.
Ortopedijos-traumatologijos centro vadovas A. Šapalas pastebi didžiulį darbuotojų iš Ukrainos norą maksimaliai gerai atlikti savo darbą, įsilieti į kolektyvą: „Manau, kad negali būti visiškai laimingas, kai į svečią šalį atvyksti tokiomis aplinkybėmis. Tačiau nepaisant to, šias darbuotojas matau besišypsančias, besistengiančias nuoširdžiai ir iki galo atlikti kiekvieną užduotį. Jos visko klausia, viskuo domisi – joms viskas svarbu. Olha labai komunikabili, žingeidi, aktyvi ir spinduliuojanti gera nuotaika. Stengiasi pažinti ne tik ligoninės aplinką, bet ir mus supažindinti su ukrainiečių kultūra. Ji daug visko pasakoja, kartais atsineša į darbą nacionalinių patiekalų. Jau ragavome labai skanių varenikų, saldžių kepinėlių“.
Primename, kad nuo karo bėgantys medicinos darbuotojai (gydytojai, slaugytojai) iš Ukrainos, norintys įsidarbinti Lietuvoje pagal specialybę, pirmiausia turi pripažinti savo turimą profesinę kvalifikaciją Lietuvoje, pripažinus profesinę kvalifikaciją, kreiptis dėl licencijos išdavimo ir gauti Lietuvoje pripažįstamą licenciją. Pateikdamas dokumentus dėl licencijos, specialistas turi pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad pradėjo mokytis valstybinės lietuvių kalbos ir įsipareigoja po metų pristatyti dokumentą apie kursų baigimą. Profesinės kvalifikacijos, licencijos pripažinimą, įvertinimą, išdavimą organizuoja Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
