Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vasario 3–5 dienomis Šiaulių dramos teatras parodys naujausius ir publikos susidomėjimo sulaukusius spektaklius – „Sirano de Beržerakas“, „Velykos“ ir „Vieną vasaros dieną“. Visų vaidinimų pradžia – 18 valandą.
Vasario 3 dieną bus rodoma Edmond’o Rostand’o dviejų dalių herojinė drama „Sirano de Beržerakas“ (režisierius Algimantas Pociūnas).
Pasak A. Pociūno, jis neatsitiktinai nusprendė scenoje atgaivinti klasikinę pjesę.
„Pasiilgome žodžių, kuriai šiais laikais nebešnekame. Gatvinis žargonas, kuris užpildė scenas, mane erzina, todėl ši pjesė turėtų atstatyti scenos žodžių prasmę″, - sako režisierius.
Vasario 4 dieną Šiaulių dramos teatras vilniečiams rodys August‘o Strindberg‘o dviejų dalių dramą „Velykos“ (režisierius Gytis Padegimas).
Drama parašyta 1900 metais, tuo metu Strindbergas gilinasi į psichologijos ir psichopatologijos dalykus, aštriai ir negailestingai skverbiasi į žmogaus psichiką, žmogiškų santykių kolizijas, socialinį elgesį, sapnus. „Velykų“ Eleonoros personažas, bene svarbiausias dramoje, siejamas su Strindbergo sesers psichinėmis krizėmis. Eleonora nepaprastai giliai jaučia visų savo artimųjų, visos žmonijos, net gėlių ir paukščių kančias.
Visą dramą persmelkia didžiulis užuojautos ir gailestingumo jausmas. Pasaulis yra nepažinus. Realybė nenori atsiskleisti, galima suvokti tik jos nuotrupas, kurios kelia dar didesnį netikrumą. Veikėjams lieka tik rezignacija, atgaila, askezė, kantrus negandų pakėlimas, kiekvienam galima atleisti, nes visi nusidėję.
Vasario 5 dieną bus rodomas (penktadienį) Jon’o Fosse vienos dalies drama „Vieną vasaros dieną“ (režisierius Albertas Vidžiūnas).
„Vieną vasaros dieną“ – drama apie vyra ir moterį, ieškančių savo fiordo, kuriame jie būtų saugūs ir mylimi.
Spektaklio pasakojimas - ryškus ir tikslus vienos dienos vaizdas, pilnas aistrų nuojautų ir begalinio noro suprasti, kodėl žmogus tampa jautrus tik tada, kai viską praranda. Kodėl prisiminimai sukelia tiek pat skausmo ir jausmų, nors viskas lyg ir buvo išgyventa, visos žaizdos jau užgijusios.
Akimirka iš spektaklio „Vieną vasaros dieną“ (Sauliaus Jankausko nuotr.)
Nuolat sklandanti viltis, meilės trapumas dramatiškai pabrėžia meilės jausmo stiprybę ir tragiškas netekties leitmotyvas kuria neįprastą atmosferą, šiurpią, lakonišką, bet tuo pačiu įtaigią ir poetišką.
